Pereiti prie turinio

Honkongas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
   Šiam straipsniui ar jo daliai reikia daugiau nuorodų į patikimus šaltinius.
Jūs galite padėti Vikipedijai įrašydami tinkamas išnašas ar nuorodas į patikimus šaltinius.
   Šį puslapį ar jo dalį reikia suformatuoti pagal Vikipedijoje taikomus reikalavimus.
Jei galite, sutvarkykite.
Honkongas
香港
Specialusis administracinis regionas
Honkongo vėliava
(Išsamiau)
Honkongo herbas
(Išsamiau)
Valstybinė kalba kinų, anglų
Pripažinta regioninė kalba kantono kinų
Vadovai John Lee
Vyriausybės pirmininkas
Plotas
 – Iš viso
 – % vandens
 
2754 km²[1] (168)
59,7 %[1]
Gyventojų

 – 2019
 – Tankis

 

7 500 700[2] (103)
6777 žm./km²[3] (4)

BVP 2021
 – Iš viso Didėjimas 368,633 mlrd. $[4] (39)
 – BVP gyventojui Didėjimas 49 036 $[4] (20)
Valiuta Honkongo doleris (HK$) (HKD)
Laiko juosta UTC+8 (HKT)
Interneto kodas .hk .香港
Šalies tel. kodas +852

Honkongas (kin. 香港, pinyin: Xiānggǎng, kanton. Hēunggóng, liet. „Kvapnusis uostas“), oficialiai Honkongo specialusis administracinis regionas (HSAR; kin. 中华人民共和国香港特别行政区 / 中華人民共和國香港特別行政區) – viena iš dviejų Kinijos Liaudies Respublikos specialiųjų administracinių teritorijų. Honkongas pagal kinišką tarimą žinomas kaip Siangangas. Jis yra Kinijos pietryčiuose, prie Perlų upės žiočių ir Pietų Kinijos jūros.[5]Honkonge, gyvena daugiau kaip 7,5 mln. įvairių tautybių gyventojų. Gyventojų Tankis yra didžiausias visame pasaulyje 6777 žm./km².[reikalingas šaltinis]

Honkongas buvo įkurtas Britų imperijos ir tapo kolonija po to, kai pasibaigė Pirmasis opiumo karas 1841 m. Čingų imperija atidavė Honkongo salą iš Sinano apygardos, paskui dar kartą 1842 m. Po Antrojo opiumo karo 1860 m. kolonija išsiplėtė į Kaulono pusiasalį, o 1898 m., kai Didžioji Britanija 99 metams gavo Naujųjų teritorijų nuomos teisę, Išsiplėtė dar labiau, o 1842–1997 m. buvo Jungtinės Karalystės kolonija. 1941-1945 m. Britų Honkongą buvo okupavusi Japonijos imperatoriškoji valdžia, po Japonijos kapituliacijos britų administravimas buvo atnaujintas. 1997 m. visa Honkongo teritorija buvo perduota Kinijai. Pagal 1984 m. Jungtinės Karalystės ir Kinijos susitarimą, Honkongas išlaikys aukšto laipsnio autonomiją 50 metų nuo kolonijos perleidimo KLR (t. y. iki 2047 m.), kuomet teritorija galės būti visiškai integruota į KLR. Honkonge ekonomikos pagrindą sudaro paslaugų sfera, o gamyba ir žemės ūkis praktiškai nebeturi reikšmės ir tesudaro vos kelis procentus BVP. Čia savo būstines ir atstovybes turi daugelis stambių tarptautinių kompanijų ir bankų dėl ypač žemo korupcijos lygio ir palankios mokesčių sistemos, kas sukuria palankias sąlygas privačiam verslui.

Iš pradžių Honkongas buvo retai apgyvendintas žemdirbių ir žvejų miestas, dabar Honkongas yra vienas iš svarbiausių pasaulio finansų ir prekybos uostų. Tai dešimtas pagal dydį pasaulio eksportuotojas ir devintas pagal dydį importuotojas. Honkonge veikia stambi kapitalistinė paslaugų ekonomika, kuriai būdingi maži mokesčiai ir laisva prekyba, o Honkongo valiuta – Honkongo doleris, yra aštunta pagal prekybos mastą valiuta pasaulyje. Mieste pajamos vienam gyventojui yra vienos didžiausių pasaulyje, tačiau tarp gyventojų egzistuoja didelė pajamų nelygybė.

Honkongas yra labai išsivysčiusi šalis ir užima ketvirtą vietą pagal JT Žmogaus socialinės raidos indeksą (2018 m.). Honkongo miestas turi daugiausiai dangoraižių visame pasaulyje, o vidutinė gyventojų gyvenimo trukmė yra viena didžiausių pasaulyje. Dėl tankiai užstatytos teritorijos išvystytas transporto tinklas. Honkongas užima penktą vietą pagal pasaulio finansinių centrų indeksą (2020 m.).

Honkongas yra vienas svarbiausių pasaulio civilinės aviacijos centrų ir dažnai naudojamas keliautojų kaip persėdimo taškas į kitus Azijos kraštus skrydžiams iš Europos bei JAV miestų. Teritorija turi puikiai išvystytą bei efektyvią kelių ir viešojo transporto sistemą, bei vieną šiuolaikiškiausių pasaulio oro uostų: Honkongo tarptautinį oro uostą (atidarytas 1998 m.)

Kinijos valstybės dalimi Honkongo teritorija tapo III a. pr. m. e., o Sungų dinastijos (960–1279 m.) čia pradėjo kurtis gyvenvietės.

Britų kolonija (1842–1997)

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Didžiosios Britanijos – Kinijos karo metu Honkongo salą okupavo britai ir 1842 m. pagal Nankino sutartį ji buvo perleista britams.[6] Per 1856–1860 m. Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos karą su Kinija britams atiteko Kaulunas. Honkongo reikšmė ėmė augti. 1898 metais Didžioji Britanija ir Kinija susitarė, kad Didžioji Britanija 99 metams išsinuomoja Honkongą[7] XX a. pradžioje Honkongas tapo svarbiu prekybos ir pramonės centru Rytų Azijoje.

Honkongo panorama žvelgiant nuo Viktorijos kalvos 1967 m. Nuotraukos apačioje matoma centrinė dalis Honkongo saloje, viršuje – Kauluno rajonas.

Per Antrąjį pasaulinį karą, 1941 m. gruodžio - 1945 m. rugpjūčio, Honkongas priklausė jį užgrobusiai Japonijos imperijai. Kapituliavus Japonijai, Honkongas sugrįžo į Didžiosios Britanijos imperijos sudėtį. 1950 metais Honkongą užplūdo nuo Kinijos pilietinio karo pasitraukę pabėgėliai. 1945 – 1972 m. sparčiai išaugo gyventojų skaičius, nuo 600 tūkst. iki 4 mln., o 7-ajame dešimtmetyje sparčiai plėtojosi lengvoji pramonė. Honkongas tapo Vakarų kultūros centru Pietryčių Azijoje. Pagal 1984 m. deklaraciją Didžioji Britanija įsipareigojo 1997 m. perleisti Honkongą Kinijai, ši po 50 metų turi išlaikyti jo autonomiją, buvusią visuomeninę, ūkinę ir teisinę sistemą.[8] 1997 m. birželio 30 d. Honkongas oficialiai perduotas Kinijai.[9] Todėl regioną paliko dalis britų.

Po perdavimo Kinijai (nuo 1997 m. iki dabar)

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pirmosios didelio masto įtampos prasidėjo 2003 m. kai į miesto gatves išėjo apie pusė milijono gyventojų, ir protestuodami prieš svarstomą nacionalinio saugumo įstatymą. Įstatymas turėjo drausti veiksmus, kurie skatina sukilimą prieš centrinę KLR valdžią, Honkongo atsiskyrimo nuo Kinijos skatinimą, valstybinių paslapčių atskleidimą. Galiausiai dėl gyventojų nepasitenkinimo įstatymas buvo atšauktas.[10]

Po 2007 m. Hu Dzintao pareiškimų, kad Honkongo jaunimas turi būti išsamiau supažindintas su Kinija ir jos santvarka, buvo svarstoma dėl privalomo patriotinio ugdymo įvedimo Honkongo mokyklose. Šie svarstymai buvo sukonkretinti 2012 m. ir sukėlė daugybės jaunų aktyvistų judėjimą "Scholarism", vedamą moksleivio Joshua Wong. Buvo rengiami protestai gatvėse ir įrengiamos stovyklos priešais valstybines institucijas. Reaguodama į pasipriešinimą, Honkongo valdžia ugdymo programos priėmimą suspendavo.[11]

Vienas iš Skėčių revoliucijos protestų 2014 m. spalio 28 d.

2014 m. Honkongas susilaukė daug dėmesio dėl jame kilusių didelio masto protestų, įgavusių Skėčių revoliucijos vardą dėl skėčių, kuriais protestuotojai saugojosi nuo policijos naudojamų ašarinių dujų. Gyventojų nepasitenkinimą sukėlė svarstymai, dėl naujo Honkongo vadovybės rinkimo – protestuotojai pasisakė už laisvus tiesioginius, demokratinius rinkimus ir prieštaravo Pekino kontrolei renkant kandidatus. Protestų metu buvo užimtos pagrindinės gatvės, įrengiamos improvizuotos stovyklos. Intensyviausiai protestai vyko rugsėjį - gruodį. Metų gale judėjimas baigėsi nepasiekęs savo tikslų - Honkonge įgyvendinti demokratines reformas.[12]

Nauja įtampos tarp Kinijos ir Honkongo banga pasireiškė 2019 m. birželį dėl ekstradicijos įstatymo svarstymo, leidžiančio Honkongui įtariamuosius ar kaltinamus perduoti Kinijos teisinei sistemai. Kritikai tai vertino kaip Honkongo autonomijos pažeidimą, kuris veda prie susidorojimo su disidentais ir režimo kritikais. Taip pat buvo įžvelgiama auganti Kinijos kontrolė, pažeidžianti „vienos šalies, dviejų sistemų“ principą.[13] Įstatymas buvo atšauktas tų pačių metų rugsėjį, tačiau iki to laiko protestai peraugo į plataus masto nepasitenkinimą dėl Honkongo politinės sistemos ir reikalavo demokratinių reformų, nepriklausomo policijos žiauraus elgesio su protestuotojais tyrimo, suimtų protestuotojų paleidimo. Protesto formos taip pat tapo radikalesnės, vyko susirėmimai su policija.[14]

2020 m. gegužės 28 d., Kinijos Nacionaliniame Liaudies Kongrese buvo nuspręsta dėl Honkongo nacionalinio saugumo įstatymo priėmimo – kuris buvo panašus į 2003 m. nacionalinio saugumo įstatymą ir išprovokavo Honkongo gyventojų protestus, tačiau šįkart centrinės KLR valdžia ir numatė didesnę Pekino kontrolę.[15] Naujojo įstatymo kritikai jį vertina kaip pažeidžiantį Honkongo autonomiją ir prieštaraujantį „vienos šalies, dviejų sistemų“ principui, kuris turėtų galioti bent iki 2047 m.[16] Lapkritį nuo pareigų buvo nušalinti Honkongo parlamento nariai ir apkaltinti asmenys palaikantys nepriklausomo Honkongo idėją taip pažeidžiantys nacionalinio saugumo įstatymą, o solidarizuodamiesi atsistatydino ir keliolika kitų Kinijos atžvilgiu kritiškų parlamentarų.[17]

Honkongas (Siangangas) susideda iš trijų dalių:

Honkongas yra Kinijos pietryčiuose, prie Perlų upės žiočių. Iš visų pusių išskyrus šiaurinėje dalyje apsuptas Pietų Kinijos jūros. Šiaurėje Šam Čun upė jį skiria nuo Guangdongo provincijos miesto Šendženo. Kauluno pusiasalio ir salų krantai labai vingiuoti; daug įlankų.[5] Kraštovaizdis kalnuotas, aukščiausia viršukalnė – Tai Mošanas (957 m),[18] stūksantis Kauluno pusiasalyje.

Vyrauja subekvatorinis musoninis klimatas. Sausį vidutinė temperatūra 16 °C, liepą 29 °C. Per metus vidutiniškai iškrinta apie 2000 mm kritulių (daugiausia gegužės – rugsėjo mėn.). Siaučia taifūnai (gegužę,liepą ir spalį). Miškai (daugiausia drėgnieji atogrąžų) užima apie 20% teritorijos (daugiausia jų Lantau saloje).

Kauluno (Dziulongo), Honkongo salos ir Honkongo panorama

Politinė sistema

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Honkongo parlamento pastatas.

Honkongo politinės sistemos struktūra remiasi 1990 m. priimtu ir 1997 m. (po perdavimo Kinijai) įsigaliojusiu Pagrindiniu įstatymu (Basic Law), kuris veikia kaip de facto Honkongo konstitucija. Šis įstatymas įtvirtina Honkongo autonomiją nuo Kinijos centrinės valdžios – taip vadinamą „vienos šalies, dviejų sistemų“ modelį, leidžiantį Honkongui turėti savas įstatymų leidžiamosios, vykdomosios bei teismines valdžios struktūras.[19]

Įstatymų leidžiamosios valdžios funkciją atlieka Įstatymų leidžiamčioji taryba (angl. Legislative Council, dažnai vadinama Legco) – vienų rūmų parlamentas, kurį sudaro 70 narių. Jie renkami penkerių metų kadencijai – 40 visuotiniuose rinkimuose, o kiti 30 atstovauja įvairias interesų grupes. Kadangi Honkonge veikia daugiapartinė sistema, vietas parlamente užima įvairių politinių partijų nariai, paprastai susivienijantys į Pekiną palaikančią koaliciją ir jai oponuojančią prodemokratišką grupę.

Vykdomąją valdžią atstovauja Vykdomoji taryba (angl. Executive Council arba Exco), kuriai vadovauja vyriausybės pirmininkas. Taryba prižiūri įvairių valdžios agentūrų (kurios gali būti kaip ministerijos) darbą. Vyriausybės pirmininkas renkamas specialaus rinkimų komiteto penkerių metų kadencijai ir turi būti patvirtinimas centrinės Kinijos valdžios.[20]

Vyriausybės pirmininkai

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Vyriausybės Pirmininkas Laikotarpis
Nuo Iki
1 Tung Chee-hwa
董建華
1997 m. Liepos 1 d. 2005 m. Kovo 12 d.
2 Donald Tsang
曾蔭權
2006 m. Gegužės 21 d. 2012 m. Gegužės 30 d.
3 Leung Chun-ying
梁振英
2012 m. Birželio 1 d. 2017 m. Gegužės 30 d.
4 Carrie Lam
林鄭月娥
2017 m. Birželio 1 d. 2022 m. Gegužės 30 d.
5 John Lee
李家超
2022 Birželio 1 d.

Administracinis suskirstymas

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Honkongo administracinis žemėlapis
Taip pat skaitykite – Kinijos administracinis suskirstymas.

Honkongas suskirstytas į 18 administracinių rajonų:

Honkongas ir Šanchajus ilgą laiką šalyje varžėsi dėl Kinijos ekonominio centro vardo. Honkongo pranašumas buvo stipresnė teisinė sistema, integracija į aukštesnę tarptautinę rinką, ekonominė laisvė, bankininkystė ir didesnė paslaugų specializacija, mažesni mokesčiai ir konvertuojama valiuta. Šanchajus turi tvirtesnius ryšius tiek Kinijos viduje, tiek su centrine vyriausybe, taip pat stipresnę bazę gamybos ir technologijų srityse.

Honkongo ekonomikos pagrindą sudaro paslaugų sfera, o gamyba ir žemės ūkis praktiškai nebeturi reikšmės ir tesudaro vos kelis procentus BVP. Honkonge veikia kapitalistinė mišri paslaugų ekonomika, kuriai būdingi maži mokesčiai, minimalus vyriausybės kišimasis į rinką ir nusistovėjusi tarptautinė finansų rinka. Honkongas yra 34-oji pagal dydį pasaulio ekonomika, jo nominalusis BVP siekia maždaug 402 milijardus JAV dolerių. [12] Honkongo ekonomika nuo 1995 m. užima pirmąją vietą „Heritage Foundation“ ekonominės laisvės indekse. 2021 m. birželio mėn. duomenimis, Honkongo vertybinių popierių birža yra ketvirta pagal dydį pasaulyje, jos rinkos kapitalizacija siekia 6.8 trilijono JAV dolerių(2021) .

Honkongas yra septintas pagal eksporto ir importo apimtis (2019 m.), prekiaujantis prekėmis, kurių vertė viršija jo bendrąjį vidaus produktą. Daugiau nei pusę jo krovinių srauto sudaro perkrovimai (prekės, keliaujančios per Honkongą). Produktai iš žemyninės Kinijos sudaro apie 40 % šio srauto. Miesto padėtis leido sukurti transporto ir logistikos infrastruktūrą, kurią sudaro septintasis pagal apkrovą pasaulyje konteinerių uostas ir judriausias tarptautinių krovinių oro uostas. Didžiausios teritorijos eksporto rinkos yra žemyninė Kinija ir Jungtinės Amerikos Valstijos. Honkongas yra jūrinio šilko kelio, einančio nuo Kinijos pakrantės per Sueco kanalą į Viduržemio jūrą, ten – į Aukštutinės Adrijos regioną Trieste, dalis, turinti geležinkelio jungtis su Vidurio ir Rytų Europa, turi mažai dirbamos žemės ir gamtinių išteklių, todėl didžiąją dalį maisto produktų ir žaliavų importuoja. Daugiau kaip 90 % Honkongo maisto produktų, įskaitant beveik visą mėsą ir ryžius, importuojama. 0,1 % BVP sudaro žemės ūkio veikla, kurią sudaro aukščiausios kokybės maisto produktų ir gėlių veislių auginimas.

Nors antrojoje kolonijinės eros pusėje teritorija turėjo vieną didžiausių Azijos gamybos ekonomikų, dabar Honkongo ekonomikoje dominuoja paslaugų sektorius. Šiame sektoriuje sukuriama 92,7 % ekonomikos produkcijos, o viešajam sektoriui tenka apie 10 %. 1961–2020 m. Honkongo bendrasis vidaus produktas padidėjo 250 kartų, o BVP vienam gyventojui – 65 kartus. 1993 m. teritorijos BVP, palyginti su žemyninės Kinijos BVP, pasiekė aukščiausią lygį – 27 %; 2017 m. jis sumažėjo iki mažiau nei 3 %, nes žemyninė Kinija vystėsi ir liberalizavo savo ekonomiką. 1978 m. pradėjus liberalizuoti žemyninės Kinijos rinką, ekonominė ir infrastruktūrinė integracija su Kinija labai padidėjo. Nuo 1979 m., kai buvo atnaujintas tarpvalstybinis traukinių eismas, buvo patobulinta ir nutiesta daug geležinkelio ir kelių jungčių, taip palengvinant prekybą tarp regionų. Glaudesnės ekonominės partnerystės susitarimu įteisinta laisvosios prekybos tarp abiejų teritorijų politika, kiekviena jurisdikcija įsipareigojo pašalinti likusias kliūtis prekybai ir tarpvalstybinėms investicijoms. Panašioje ekonominėje partnerystėje su Makao išsamiai aprašytas prekybos tarp specialiųjų administracinių regionų liberalizavimas. Nuo suvereniteto perdavimo Kinijos bendrovės išplėtė savo ekonominę veiklą teritorijoje. Kontinentinės Kinijos įmonės sudaro daugiau kaip pusę Hang Seng indekso vertės (1997 m. jos sudarė 5 %). Žemyninei daliai liberalizavus ekonomiką, Honkongo laivybos pramonė susidūrė su didele kitų Kinijos uostų konkurencija. Pusė Kinijos prekybos prekių 1997 m. keliavo per Honkongą, o iki 2015 m. jų sumažėjo iki maždaug 13 %. Minimalus teritorijos apmokestinimas, bendrosios teisės sistema ir valstybės tarnyba traukia užsienio korporacijas, norinčias įsisteigti Azijoje. Mieste yra antras pagal dydį įmonių būstinių skaičius Azijos ir Ramiojo vandenyno regione. Honkongas yra vartai tiesioginėms užsienio investicijoms Kinijoje, suteikiantys investuotojams atvirą prieigą prie žemyninės Kinijos rinkų per tiesioginį ryšį su Šanchajaus ir Šendženo vertybinių popierių biržomis. Teritorija buvo pirmoji už žemyninės Kinijos ribų esanti rinka, kurioje buvo prekiaujama juaniais denominuotomis obligacijomis, ir yra vienas didžiausių ofšorinės prekybos juaniais centrų. 2020 m. lapkritį Honkongo finansinių paslaugų ir iždo biuras pasiūlė naują įstatymą, pagal kurį prekyba kriptovaliutomis bus apribota tik profesionaliems investuotojams, o prekiautojai mėgėjai (93 % Honkongo prekiautojų) liks už rinkos ribų

Vyriausybė ekonomikoje atliko pasyvų vaidmenį. Kolonijinės vyriausybės mažai vykdė pramonės politiką ir beveik nevykdė prekybos kontrolės. Pagal „pozityvaus nesikišimo“ doktriną pokario administracijos sąmoningai vengė tiesioginio išteklių paskirstymo; aktyvi intervencija buvo laikoma žalinga ekonomikos augimui. 8-ajame dešimtmetyje ekonomikai pereinant prie paslaugų teikimo, vėlyvosios kolonijinės vyriausybės pradėjo taikyti intervencinę politiką. Administracijos po perdavimo tęsė ir plėtė šias programas, įskaitant eksporto kreditų garantijas, privalomą pensijų sistemą, minimalų darbo užmokestį, antidiskriminacinius įstatymus ir valstybinį hipotekos rėmėją.

Turizmas yra svarbi ekonomikos dalis, sudaranti 5 % BVP. 2016 m. 26,6 mln. lankytojų į teritoriją įnešė 258 mlrd. honkongiškų dolerių (32,9 mlrd. JAV dolerių), todėl Honkongas yra 14-oje vietoje pagal populiarumą tarp tarptautinių turistų. Tai populiariausias Kinijos miestas tarp turistų, sulaukiantis daugiau kaip 70 % daugiau lankytojų nei jo artimiausias konkurentas (Makao). Miestas priskiriamas prie brangiausių miestų emigrantams.

Švietimas Honkonge iš esmės sukurtas pagal Jungtinės Karalystės, ypač Anglijos, modelį. Vaikai privalo lankyti mokyklą nuo 6 metų iki vidurinio išsilavinimo įgijimo, paprastai 18 metų. Vidurinio išsilavinimo pabaigoje visi mokiniai laiko valstybinį egzaminą, kurį sėkmingai išlaikę gauna Honkongo vidurinio išsilavinimo diplomą. Iš 15 metų ir vyresnių gyventojų 81 % baigė žemesnįjį vidurinį išsilavinimą, 66 % – aukštesnįjį vidurinį, 32 % – aukštąją mokyklą be diplomo, o 24 % – bakalauro ar aukštesnį laipsnį. privalomasis švietimas prisidėjo prie to, kad suaugusiųjų raštingumo lygis yra 95. 7 %. Raštingumo lygis žemesnis nei kitose išsivysčiusiose šalyse dėl pabėgėlių iš žemyninės Kinijos antplūdžio pokario kolonijiniu laikotarpiu; didelė dalis vyresnio amžiaus gyventojų dėl karo ir skurdo neturėjo formalaus išsilavinimo.

Bendrojo lavinimo mokyklos skirstomos į tris kategorijas: valstybinės mokyklos, kurias valdo vyriausybė; subsidijuojamos mokyklos, įskaitant vyriausybės pagalbos ir dotacijų mokyklas; ir privačios mokyklos, dažnai valdomos religinių organizacijų, kuriose priėmimas grindžiamas akademiniais pasiekimais. Šioms mokykloms taikomos Švietimo biuro pateiktos mokymo programos gairės. Privačios mokyklos, subsidijuojamos pagal tiesioginių subsidijų schemą; tarptautinėms mokykloms ši sistema netaikoma ir jos gali pasirinkti taikyti kitokias mokymo programas ir mokyti kitomis kalbomis.

Vyriausybė laikosi „mokymo gimtąja kalba“ politikos; daugumoje mokyklų mokoma kantono kalba, o rašytinis mokymas vyksta kinų ir anglų kalbomis. Kitos kalbos, naudojamos kaip mokymo priemonės ne tarptautinėse mokyklose, yra anglų ir putonghua (standartinė mandarinų kinų kalba). Vidurinėse mokyklose pabrėžiamas „dvikalbystė ir trikalbystė“, o tai paskatino šnekamosios mandarinų kalbos mokymo plitimą[312].

Honkonge yra vienuolika universitetų. Honkongo universitetas buvo įkurtas kaip pirmoji miesto aukštojo mokslo įstaiga ankstyvuoju kolonijiniu laikotarpiu 1911 m. Honkongo kiniškasis universitetas įkurtas 1963 m., siekiant patenkinti universiteto, kuriame būtų dėstoma naudojant kinų kalbą kaip pagrindinę mokymo kalbą, poreikį. Kartu su Honkongo mokslų ir technologijos universitetu bei Honkongo miesto universitetu šie universitetai priskiriami prie geriausių Kinijoje ir visoje Azijoje.[21][22]. Vėlesniais metais buvo įsteigti Honkongo politechnikos universitetas, Honkongo baptistų universitetas, Lingnan universitetas, Honkongo švietimo universitetas, Honkongo metropoliteno universitetas, Honkongo Shue Yan universitetas ir Honkongo Hang Seng universitetas.

  1. 1,0 1,1 „Survey and Mapping Office – Circulars and Publications“. Survey and Mapping Office. Nuoroda tikrinta 20 October 2020.
  2. „Population - Overview | Census and Statistics Department“. Censtatd.gov.hk. Nuoroda tikrinta 29 May 2020.
  3. Population By-Census 2016, p. 34.
  4. 4,0 4,1 „World Economic Outlook Database, October 2020“. IMF.org. International Monetary Fund. Nuoroda tikrinta 20 October 2020.[neveikianti nuoroda]
  5. 5,0 5,1 „Honkongas“. VLE. Nuoroda tikrinta 2019-09-27.
  6. Courtauld, Holdsworth & Vickers 1997, pp. 38–58.
  7. Scott 1989, p. 6.
  8. Carroll 2007, p. 181.
  9. „Honkongo istorija“. VLE. Nuoroda tikrinta 2019-09-27.
  10. Summers, T. (2019). China’s Hong Kong: The Politics of a Global City. Agenda Publishing, p. 37–39
  11. Cheng, J. Y. (2020). Evaluation of the C. Y. Leung Administration. City University of Hong Kong Press, Chapter 15: The Anti-National Education Movement in Hong Kong
  12. Summers, T. (2019). China’s Hong Kong: The Politics of a Global City. Agenda Publishing, p. 77–79
  13. The Hong Kong crisis, East Asia Forum, 2019–10–21
  14. The Hong Kong protests explained in 100 and 500 words, BBC, 2019–11–28
  15. Hong Kong’s high degree of autonomy in the balance, East Asia Forum, 2020–06–26
  16. The end of Hong Kong autonomy, East Asia Forum, 2020–05–31
  17. Hong Kong’s future now lies with China, East Asia Forum, 2020–12–31
  18. Owen & Shaw 2007, p. 13.
  19. Lam, W., Lui, P. L., & Wong, W. (2012). Contemporary Hong Kong Government and Politics. Hong Kong University Press, p. 3
  20. Encyclopedia of World Political Systems. (2016). Taylor & Francis, p. 169
  21. Top Asian Universities 2011–2012 Archyvuota kopija 2012-05-24 iš Wayback Machine projekto., Times Higher Education
  22. QS Asian University Rankings 2012, QS Top Universities
Vikižodynas
Vikižodynas
Laisvajame žodyne yra terminas Honkongas


Kinijos administracinis suskirstymas

Provincijos: Anhujus | Činghajus | Dziangsi | Dziangsu | Dzilinas | Džedziangas | Fudzianas | Gansu | Guangdongas | Guidžou | Hainanas | Hebėjus | Heilongdziangas | Henanas | Hubėjus | Hunanas | Junanas | Liaoningas | Sičuanas | Šandongas | Šaansi | Šansi |

Autonominiai regionai: Guangsi | Ningsia | Tibetas | Sindziangas | Vidinė Mongolija

Išskirtieji miestai: Pekinas | Čongčingas | Šanchajus | Tiandzinas

SAR: Honkongas | Makao