Lietuvos TSR

Lietuvos TSR
Lietuvos Tarybų Socialistinė Respublika
Литовская Советская Социалистическая Республика


Lietuvos TSR vėliava	Lietuvos TSR herbas

Lietuvos SSR himnas

Gyvavimo laikotarpis	Nuo 1940 m. liepos 21 d. Iki 1990 m. kovo 11 d.
Valstybinė kalba	Lietuvių ir rusų; lietuvių (nuo 1988 m.)
Plotas	65200 km²
Sostinė	Vilnius
Gyventojų skaičius	3689779 (1989)
Gyventojų tankumas	56,6/km²
Valiuta	Sovietinis rublis
Laiko zona	UTC+2

Lietuvos Sovietų Socialistinė Respublika, oficialiai Lietuvos Tarybų Socialistinė Respublika)^[a]^[1] – okupuotos Lietuvos pavadinimas, taikytas 1940–1941 ir 1944–1990 m.

Formaliai viena iš Sovietų sąjungos respublikų, sudaryta okupacinės sovietų^[2] valdžios pagrindu.

Nuo 1945 m. ribos beveik sutapo su dabartinės Lietuvos Respublikos, de jure egzistavusios okupacijos metu ir atkurtos 1990 m. kovo 11 d., teritorija ir sienomis (su pakeitimais Baltarusijos pasienyje).

Istorija

Okupacinės valdžios prielaidos

1940 m. birželio Lietuvos okupacijos dingstį sudarė:

1939 m. rugpjūčio 23 d. pasirašytas Molotovo–Ribentropo paktas ir jo slaptieji protokolai. Tai užtikrino Vokietijai, kad sovietai negins sovietų besiruošiamos pulti Lenkijos, o slaptaisiais protokolais pasidalinta įtakos sferomis: taip Lietuva pateko į Vokietijos įtakos sferą.

1939 m. rugsėjo 28 d. pasirašyta Sovietų Sąjungos ir Vokietijos sienos ir draugystės sutartimi dar kartą pasidalinta įtakos sferomis: mainais į dalį Lenkijos teritorijos, Lietuva atiduota sovietų įtakai.

Besiremdami šiais svetimų šalių dokumentais, sovietai ėmė plėsti savo įtaką Baltijos valstybėse: su Latvija (1939 m. rugsėjo 28 d.) ir su Estija (1939 m. spalio 5 d.). pasirašytos Savitarpio pagalbos sutartys. 1939 m. spalio 3 d. sovietai pareikalavo, kad ir Lietuva pasirašytų analogišką sutartį. Mainais į pasirašymą sovietai pasiūlė grąžinti Lietuvai Vilnių.

1939 m. spalio 10 d. Juozas Urbšys ir Viačeslavas Molotovas, įgalioti savo vyriausybių, pasirašė Lietuvos–Sovietų sąjungos savitarpio pagalbos sutartį ir Vilniaus bei Vilniaus krašto perdavimo Lietuvos Respublikai aktą.

Pagal sutartį Lietuvos strategines vietose atsirado keletas Raudonosios armijos įgulų: Alytuje, Prienuose, Gaižiūnuose ir Naujojoje Vilnioje, iš viso 18 786 sovietų kariai ^[3]. SSRS pajėgos (kurios formaliai dar nebuvo okupacinės, mat pasirodė abiejų valstybių susitarimu), neretai veldavosi į Lietuvos vidaus reikalus. Spalio 31 d. Raudonoji armija nekviesta slopino lenkų antisemitines riaušes Vilniuje, grasino kištis ir į kitus panašius įvykius, jei Lietuvos valdžia nesiims rimtesnių priemonių dėl Vilniaus lenkų. Bet sovietų vyriausybė nenorėjo konfliktuoti su Lietuvos valdžia (kaip ir lietuviai nenorėjo konfliktų su sovietais). Spalio 19 d. V. Molotovas įsakė sovietų pasiuntiniui N. Pozdniakovui nutraukti bet kokią paramą ir pažadus Lietuvos kairiesiems. Maskva siekė teisėto Lietuvos prisijungimo, nenorėjo kompromituoti savo siekių.^[4]

Faktiškai tai reiškė Lietuvos nepriklausomybės praradimą. Tai matosi gruodžio 13 d., kai Lietuvos (kaip ir Latvijos bei Estijos) atstovas Tautų Sąjungoje dėl sovietų karo prieš Suomiją, nebalsavo už sovietų pašalinimą iš organizacijos.^[5]

Spalio 10-osios sutartimi Lietuva atgavo ~7 tūkst. km² teritorijos, tačiau tai buvo tik penktadalis teritorijos, kurią sovietinė Rusija buvo pripažinusi Lietuvai 1920 m. liepos 12 d. taikos sutartimi. Lietuvai negrąžintos visos lietuviškos teritorijos užimtos sovietų.

1939 m. lapkričio 22 d. Antanas Smetona patvirtino 21-ąjį Lietuvos ministrų kabinetą, kuriam vadovavo Antanas Merkys. Ši vyriausybė išbuvo iki Lietuvos okupacijos 1940 m. birželio 15 d.

Lietuvos užėmimas ir aneksija

Pagrindinis straipsnis – Baltijos šalių okupacija.

1940 m. birželį sovietų kariai užpuolė Lietuvos teritoriją. 1940 m. liepos 21 d. pagal Maskvos scenarijų įsteigta Lietuvos TSR: okupavus Lietuvą „išrinktas“ marionetinis Liaudies Seimas pirmojoje sesijoje pirmu klausimu, svarstydamas valstybinės santvarkos pakeitimą, Antanui Sniečkui pasiūlius, priėmė nutarimą „prašyti“ sovietų Aukščiausiąją Tarybą priimti Lietuvos TSR į Sovietų sąjungos sudėtį, nors savo rinkiminėse programose nei Lietuvos darbo sąjunga, nei pavieniai kandidatai tokios nuostatos nedeklaravo. Taip siekta formaliai įteisinti Lietuvos okupaciją bei Sovietų sąjungos aneksiją. 1940 m. rugpjūčio 3 d. Lietuva pripažinta Sovietų sąjungos sudėtyje, t. y. aneksuota.

1940 m. rugpjūčio 25 d. Liaudies Seimo ypatingos sesijos metu patvirtinta Lietuvos TSR konstitucija (1936 m. gruodžio 5 d. sovietų konstitucijos analogas).

Antrasis pasaulinis karas

Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui dar neokupuota Lietuva į jį neįsitraukė. 1941 m. į karą įsitraukė ir sovietai (tada Lietuva jau buvo okupuota). Nors 1939 m. Vokietija siūlė tada dar buvusiai Lietuvos Respublikai atsiimti Vilniaus kraštą. 1941 m. birželio 22 d. Hitleris pradėjo karą su sovietais.

1941 m. birželio 22–28 d. Lietuvos aktyvistai ir kitos patriotinės organizacijos suorganizavo Birželio sukilimą: suformuota Lietuvos vyriausybė, tačiau Vokietija jos nepripažino ir po 43 dienų veikimo išvaikė.

1941–1944 m. Lietuva buvo įtraukta į vokiečių Ostlando reichskomisariatą kaip Lietuvos generalinė sritis, valdoma civilinės administracijos. 1944 m. liepos–spalio mėn. sovietai užėmė Lietuvą antrą kartą.

Po Antrojo pasaulinio karo

1944 m. sovietams vėl okupavus Lietuvą, iškart prasidėjo masinės Lietuvos gyventojų tremtys į Sibirą, kurios vykdytos iki 1953 m. Stalino mirties.

Tada uždrausti tautiškumo simboliai – trispalvė vėliava bei „Tautiška giesmė“ ir kiti; už jų naudojimą buvo baudžiama. „Lietuvos TSR ūkio atkūrimo“ pretekstu sovietai skatino darbininkų ir kitų gyventojų migraciją į Lietuvą iš Rusijos ir kitų sovietinių respublikų; taip ketinta Lietuvą labiau integruoti į Sovietų Sąjungą ir plėtoti jos pramonę. Tada darbingi lietuviai buvo viliojami darbams Rusijos TFSR gilumoje, žadant visokeriopas įsikūrimo naujoje vietoje lengvatas.

Net ir nuslopinus Lietuvos partizaninį pasipriešinimą sovietai neužgniaužė judėjimo už Lietuvos nepriklausomybę – veikė persekiojamos pogrindinės disidentinės grupės, leidusios pogrindinę spaudą, katalikišką literatūrą.

Po tarptautinės konferencijos Helsinkyje, kur buvo pripažintos po Antrojo pasaulinio karo nusistovėjusios sienos, Lietuvos Helsinkio grupė per užsienio radiją paskelbė nepriklausomybės reikalavimą.

1972 m. po Romo Kalantos susideginimo kilo antisovietiniai jaunimo protestai ir kiti neramumai, vadinti Kauno pavasariu.

1978 m. balandžio 20 d. devintojo šaukimo Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos neeilinėje devintojoje sesijoje buvo priimta antroji Lietuvos TSR Konstitucija (1977 m. spalio 7 d. sovietinės konstitucijos analogas), kuri veikė iki SSRS žlugimo.

Sovietų Sąjungos žlugimas

XX a. devintajame dešimtmetyje Sovietų sąjungą ištiko ekonominė krizė. 1985 m. Sovietų sąjungos vadovu tapo Michailas Gorbačiovas, kuris pradėjo liberalias reformas („Pertvarką“) ir baigė Šaltąjį karą. Tai paskatino antikomunistinių judėjimų suaktyvėjimą Sovietų Sąjungoje, taip pat ir okupuotoje Lietuvoje.

1988 m. spalio 22–23 d. įkurtas Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis, siekęs Lietuvos valstybingumo atkūrimo.

1989 m. rugpjūčio 23 d., minint 50-ąsias Molotovo–Ribentropo pakto, panaikinusio Baltijos valstybių nepriklausomybę, metines, įvyko Sąjūdžio organizuotas Baltijos kelias: ~600 km susikibusių žmonių grandinė, sustojusi apjungti trijų Baltijos šalių sostines – Vilnių, Rygą ir Taliną. Akcija simbolizavo Lietuvos, Latvijos ir Estijos žmonių siekį atsiskirti nuo Sovietų Sąjungos.

1990 m. kovo 11 d. Aukščiausioji Taryba-Atkuriamasis Seimas pasirašė Aktą dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo. Okupacinė Lietuvos TSR faktiškai nustojo egzistuoti. Kadangi Lietuvos okupacija bei aneksija visuomet buvo laikyta prieštaraujančia tarptautinei teisei ir niekinė, formalaus išstojimo iš Sovietų sąjungos nereikėjo.

Valdymas

Lietuvos TSR buvo okupacinė Sovietų Sąjungos teritorija, todėl svarbiausi nutarimai buvo priimami Maskvoje.

Būta ir vietinių valdžios organų. Aukščiausias vietinės valdžios organas – Lietuvos TSR Aukščiausioji Taryba, buvo imituojami rinkimai ketveriems metams, pagal principą: vienas deputatas dešimčiai tūkstančių gyventojų (deputatas „renkamas“ iš vieno iškelto kandidato). Tarp Aukščiausiosios Tarybos sesijų aukščiausias šalies valstybės valdžios organas buvo Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas. Respublikos vyriausybė – Ministrų Taryba, atsakinga už įstatymų įgyvendinimą.

Rajonuose, miestuose, gyvenvietėse ir apylinkėse vietinės valdžios organais buvo Darbo žmonių deputatų tarybos (vėliau Liaudies deputatų tarybos), kuriuos gyventojai „išrinkdavo“ 2 metų laikotarpiui. Rinkimai buvo tik formalūs – balsuoti buvo galima tik už vieną kandidatą, paskirtą komunistų partijos. Sovietų Aukščiausios Tarybos Tautybių taryboje Lietuvos TSR atstovaudavo 32 deputatai.

Lietuvos TSR vadovai

LKP Centro komiteto pirmieji sekretoriai:

1940−1974 m. Antanas Sniečkus
1974−1987 m. Petras Griškevičius
1987−1988 m. Ringaudas Bronislovas Songaila
1988−1990 m. Algirdas Mykolas Brazauskas

Suskirstymas

Lietuvos TSR pradžioje buvo suskirstyta į apskritis.

Įvykdžius 1950 m. Lietuvos TSR rajonų reformą, apskritys panaikintos ir suformuoti mažesni 87 rajonai, pavaldūs 4 sritims. 1953 m. sritys panaikintos. 1954–1965 m. rajonai kelis kartus reformuoti, kol nusistovėjo 44 rajonai, išlikę iki pat SSRS žlugimo. Rajonai buvo skirstomi į apylinkes.

44 Lietuvos TSR rajonai: