1978 m. pasaulio šachmatų čempionatas

1978 m. pasaulio šachmatų čempionatas – pasaulio šachmatų čempionato trimečio ciklo (1966–1969) varžybos. Jų paskutiniame etape tarp Anatolijus Karpovas ir Viktoro Korčnojaus buvo žaidžiamas mačas iki 6-ių pergalių dėl pasaulio čempiono vardo. Jis vyko 1978 m. liepos 18 – spalio 18 d. Bagyje. Mačas turėjo politinę dimensiją: Viktoras Korčnojus buvo pasitraukęs iš SSRS į Vakarus. be šachmatų dar vyko užkulisinė kova tarp dviejų politinių sistemų. Kaip ir 1972 m. mačas susilaukė atidaus pasaulio žiniasklaidos ir ne tik šachmatų visuomenės dėmesio.

Kitos mačo sąlygos: partijų skaičius nebuvo ribojamas, esant rezultatui 5 : 5 žaidžiama iki pirmos pergalės, pralaimėjęs čempionas turi teisę į mačą revanšą.

Mačas truko 93 dienas. Anatolijus Karpovas, laimėjęs paskutinę mačo partiją, pasiekė šeštą pergalę ir laimėjo mačą – 16½ : 15½ (+6 -5 =21) bei išlaikė pasaulio čempiono titulą.

Dalyviai

Pretendento atranka

Tai dešimtas pasaulio šachmatų čempionato ciklas, kai pretendentas buvo atrenkamas pagal FIDE nustatytą tvarką.

Pravedus 1975 m. zoninius turnyrus į 1976 m. tarpzoninius turnyrus pateko geriausiai pasirodę dalyviai:

iš 1-os zonos (Vakarų Europa) – 2 v.: G. Sosonko, Diazas del Koralis;

iš 2-os (Centrinė Europa) 2 v.: Z. Riblis, V. Liberzonas;

iš 3.1-os (Rytų Europa) 2 v.: F. Georgiu, A. Matanovičius;

iš 3.2-os (Rytų Europa) 2 v.: I. Čomas, U. Andersonas;

iš 4-os (SSRS) 4 v.: (J. Balašovas, V. Ceškovskis, B. Gulko;

iš – 5-os – (JAV) 2 v: (V. Braunas ir K. Rogofas);

iš – 6-os (Kanada) 1 v.: P. Biyiasas;

iš – 7-os – (Centrinė Amerika) – 2 v.: J. Diazas, O. Kastro;

iš – 8-os – (Pietų Amerika) 3 v.: (R. Sanginetis, M. Kinterosas ir O. Panno);

iš – 9-os – (Vakarų Azija) 1 v. – K. Harandi;

iš – 10-os – (Pietryčių Azija) ir Okeanija 2 v. – E. Torė, Tan Lian Anas;

iš – 11-os – (Viduržemio jūra) ir Afrika 1 v. – S. Marioti;

Tarpzoniniai turnyrai

Vyko du tarpzoniniai turnyrai – Bylyje ir Maniloje.

Bylis

1976 m. Bylio Tarpzoninis turnyras vyko 1976 liepos 11 d. – rugpjūčio 7 d. Turnyre dalyvavo 20 žaidėjų iš 15 šalių.

Trys žaidėjai iš 1974 m. Kandidatų mačų: T. Petrosianas, L. Portišas, R. Birnas;

Už aukštus sportinius pasiekimus pakviesti: J. Geleris, (V. Hortas, L. Kavalekas), B. Larsenas, L. Ljubojevičius, (V. Smyslovas, M. Talis ir R. Hiubneris. Šalies organizatorės (Šveicarija) pakviestas A. Lombardis.

Vienuolika geriausiai pasirodžiusių šachmatininkų iš 11-os FIDE zoninių turnyrų: Ulfas Andersonas, Ištvanas Čomas, Janas Smejkalas, Genadijus Sosonko, Vladimiras Liberzonas, Kenetas Rogofas, Borisas Gulko, Raulis Sanginetis, Aleksandaras Matanovičius, Oskaras Kastro, Choakinas Karlos Diasas.

Nugalėjo B. Larsenas – 12½ taško. 2-4 vietas pasidalijo T. Petrosianas, L. Portišas, M. Talis – po 12 taškų. Buvo žaidžiamas papildomas turnyras tarp 2-4 vietas užėmusių dalyvių dėl likusių dviejų kelialapių į 1977/78 m. Kandidatų mačus Varezėje 1973 m. spalio 10 – 25 d. 1-2 vietas užėmę T. Petrosianas ir L. Portišas pateko į 1977/78 m. Kandidatų mačus.

Manila

1976 m. tarpzoninis turnyras Maniloje vyko 1976 birželio 12 d. – liepos 12 d. </ref> Turnyre dalyvavo 20 žaidėjų.

Trys žaidėjai iš 1974 m. Kandidatų mačų: H. Mekingas, (B. Spaskis, L. Polugajevskis).

Už aukštus sportinius pasiekimus pakviesti: (V. Hortas, L. Kavalekas), L. Ljubojevičius.

Keturiolika geriausiai pasirodžiusių šachmatininkų iš 11-os FIDE zoninių turnyrų: Vitalijus Ceškovskis, Zoltanas Riblis, Oskaras Pano, Jurijus Balašovas, Florinas Georgiu, Volfgangas Ulmanas, Serdžio Mariotis, Migelis Kvinterosas, Valteris Braunas, Eugenijus Torė, Peteris Bajasas, Tan Lian Anas, Chosro Harandi, Negalintį dalyvauti Ch Diazą del Korvalį, FIDE sprendimu pakeitė L. Pachmanas.

Nugalėjo H. Mekingas – 13 taškų; 2-3 vietas pasidalijo V. Hortas ir L. Polugajevskis – po 12½. Jie pateko į 1977/78 m. Kandidatų mačus.

Kandidatų mačai

1977/78 m. Kandidatų mačuose dalyvavo 8 žaidėjai:

Į 1977–1978 m. Kandidatų mačus pateko 8 žaidėjai: Viktoras Korčnojus (praėjusių kandidatų mačų finalininkas), Borisas Spaskis (kaip 1974 m. kandidato mačų pusfinalio dalyvis, vietoj Roberto Fišerio, atsisakiusio dalyvauti kandidatų mačuose, pasaulio eksčempionas). Taip pat, ir šeši 1976 m., 2-jų tarpzoninių turnyrų (Bilyje ir Maniloje) prizininkai : B. Hortas. B. Larsenas, H. Mekingas, T. Petrosianas, L. Polugajevskis ir L. Portišas.

Mačai vyko skirtingu laiku ir skirtinguose miestuose.

1976 m. FIDE grįžo prie ankstesnės tvarkos – ketvirtfinalio nugalėtojai nustatomi pagal didesnį pergalių skaičų žaidžiant 12-ką, pusfinalio mačų – 16-ką, o finaliniame – 20 partijų. Jei mačas baigtusi lygiosiomis, nugalėtojas būtų nustatomas žaidžiant papildomus dviejų partijų mačus.

Ketvirtfinalyje:

V. Korčnojus įveikė T. Petrosianą (6½ : 5½),

L. Polugajevskis – H. Mekingą (6½ : 5½),

B. Spaskis – Vlastimilą Hortą (8½ : 7½),

L. Portišas – B. Larseną – (6½ : 3½).

Pusfinalyje:

V. Korčnojus – L. Polugajevskį (8½ : 4½).

B. Spaskis  – L. Portišą 8½ : 6½).

Finalinis, 20-ies partijų, mačas vyko Belgrade 1977 m. lapkričio 21 – 1978 m. sausio 12 d. Mačas vyko permainingai: pirmojoje pusėje Viktoras Korčnojus, pasiekęs 5 pergales, pirmavo net 5-iais taškais. Jo varžovas dar nebuvo laimėjęs nei vienos partijos. Tačiau Borisas Spaskis nenuleido rankų ir netikėtai laimėjo 4-ias partijas iš eilės.

Vieta	Žaidėjas	01	02	03	04	05	06	07	08	09	10	11	12	13	14	15	16	17	18	Taškai
01	Viktoras Korčnojus	½	1	1	½	½	½	1	1	½	1	0	0	0	0	½	½	1	1	10½
02	Borisas Spaskis	½	0	0	½	½	½	0	0	½	0	1	1	1	1	½	½	0	0	7½

Viktoras Korčnojus tepirmavo tik tašku. Vis tik, sužaidęs 2 partijas lygiosiomis, Viktoras Korčnojus laimėjo iš eilės dvi partijas (17-ą ir 18-ą) ir finalinis mačas baigėsi jo naudai, o tai reiškė, kad jis iškovojo teisę žaisti pasaulio čempionato mačą su Anatolijumi Karpovu.

Pretendentas

V. Korčnojus buvo gimęs 1931 m. Lenigrade, bet likimas jam buvo paruošęs, kad jo istoriniu varžovu dėl šachmatų „karūnos“ taps 20 metų jaunesnis A. Karpovas. V. Korčnojus buvo iš „vėluojančių“. Jis pergyveno blokadą, prarado fronte tėvą, o šachmatais, jo žodžiais“ iš esmės išmoko tik po 30-ties, spėjęs… du kartus pabuvoti SSRS čempionu.

V. Korčnojus jaunystėje nusileisdavo J. Geleriui ir T. Petrosianui, o po to – B. Spaskiui ir M. Taliui, nors pastarieji buvo ir jaunesni. Viktorui teko rimtai ir daug padirbėti, kol 7-ojo dešimtmečio viduryje pateko į pasaulio vedančiųjų šachmatininkų tarpą. 1962 jis vyko iškovoti kelialapio į mačą su M. Botviniku į kandidatų turnyrą Kiurasao, bet šis atiteko T. Petrosianui. 1965 ir 1968 V. Korčnojus stebėjo, kaip B. Spaskis kopia link pasaulio čempiono titulo praleisdamas jį 1965 m. kandidatų mačų pusfinalyje, o po to, 1968 m. kandidatų mačų finale.

1971 m. kai prie „karūnos“ veržėsi R. Fišeris, V. Korčnojus vos ne instinktyviai užleido T. Petrosianui teisę kandidatų mačų finale rungtis su amerikiečiu. Bet 1974 m kandidatų mačų. ciklas buvo jo: Viktoras laimėjo tarpzoninį turnyrą, kandidatų mačuose prieš H H. Mekingą ir T. Petrosianą ir finale susitiko su A. Karpovu. Iki 1974 m. kandidatų mačų V. Korčnojus ir A. Karpovas buvo, jei ne draugais, tai bent gerais kolegomis. Abu gyveno Leningrade, ne kartą važinėjo kartu į turnyrus užsienyje. Bet kai vienas iš jų tegalėjo išeiti kovai su R. Fišeriu, santykiai tarp jų pagedo.

1974 m. Kandidatų finalinis mačas tapo takoskyra ir paliko gilų pėdsaką V. Korčnojaus sieloje. Valdžia aiškiai rėmė A. Karpovą ir darė viską, kad šis nugalėtų… Mače A. Karpovas turėjo persvarą ir tik finiše, kai jau patikimai pirmavo, kai pavargo, atsileido ir susikūrė sau didelių sunkumų, bet vis tik išlaikė pergalingą santykį (12½ : 11½).

1976 m., suprasdamas, kad antrą kartą jam susitikti su A. Karpovu paprasčiausiai nebeleis, V. Korčnojus nusprendė bėgti iš SSRS. Taip jis gelbėjo savo šachmatininko profesionalo karjerą. Sovietų sąjungoje jam priklijavo „tėvynės išdaviko“ etiketę, atėmė visus iškovotus titulus, ir išbraukė, iš visur, kur tik buvo įmanoma išbraukti: visus paminėjimus apie jį. O jo šeimą padarė įkaitais: neleido išvykti pas jį į užsienį…

Paruošė smūgį ir SSRS šachmatų federacija. Ji visus vedančiuosius didmeistrius vertė pasirašyti viešą laišką smerkiantį V. Korčnojų ir atsisakyti žaisti prie lentos su juo visuose tarptautiniuose turnyruose ir taip surengė „atskalūnui“ firminį boikotą. V. Korčnojaus paskaičiavimais, dėl to jis praleido apie 70 stiprių tarptautinių turnyrų. Ir tai teko patirti – pretendentui į pasaulio čempiono titulą.

Tačiau 1977/78 m. kandidatų mačuose SSRS žaidėjai galėjo nežaisti su V. Korčnojumi tik pasiduodami savo mačuose. Teko žaisti… ir nesėkmingai: pirma, T. Petrosianui (5½ : 6½), po jo L. Polugajevskiui (4½ : 8½), o finale B. Spaskiui (7½ : 10½). V. Korčnojus laimėjo 1977 m. Kandidatų mačus ir iškovojo teisę susitikti su A. Karpovu.

Prieš mačą „tolimajame Bagyje“ žaidė turnyre Veik an Zee (2-vieta po L. Portišo; 7½ iš 11) ir Beer Ševoje (12 iš 13).

Čempionas

1975 m., gavęs pasaulio čempiono titulą be kovos, A. Karpovas stengėsi įrodyti, kad jis iš tikro stipriausias pasaulyje. Jis buvo pasiruošęs priimti iššūkius. Pirmas turnyras buvo 1975 m. M. Vidmaro atminimo turnyras Portorože (11 iš 15). Po jo, 1975 m. turnyras Milane. Šiame turnyre pradžioje buvo išaiškinami keturi stipriausi, kurie patenka į pusfinalį. Pusfinalyje A. Karpovas susitiko su T. Petrosianu sužaidė lygiosiomis (2 : 2), bet pagal papildomus rodiklius pateko į finalą. Finale į veikė L. Portišą (3½ : 2½).

1976 m. pergalių serija tęsėsi: Skopjėje (12½ iš 15), Amsterdame (4 iš 6), Montelje (7 iš 9) ir SSRS čempionate (12 iš 17).

1977 m. A. Karpovas tęsė sėkmingų pasirodymų seriją. Laimėjo Londono BBC TV meistro varžybose, kur finale įveikė T. Mailzą, Atviras Vakarų Vokietijos čempionatą (12 iš 15). O Las Palme – „aiškia persvara“ (13½ iš 15). Nesėkmingas jam buvo SSRS 60-mečio garbei, kuriame nugalėjo O. Romanišinas ir M. Talis, o čempionas, pralaimėjęs dvi partijas, atsilikęs 1½ taško, liko 4-tas.

Bet 1977 m. Tilburge vėl formoje (8 iš 11), kaip ir Bugoine (10 iš 15). A. Karpovas neabejojo, kad ir antrą kartą jis sugebės aplošti V. Korčnojų, nors šis kandidatų mačuose buvo praėjęs „trigubą užkardą“ iš sovietų didmestrių: T. Petrosiano, L. Polugajevskio ir B. Spaskio.

Prognozės prieš mačą

Visa eilė garsių A. Karpovo pergalių turnyruose nekėlė abejonių, kad jis bus pasiruošęs Bagijuje geriau už savo varžovą, Po SSRS vedančiųjų šachmatininkų boikoto paskelbimo, V. Korčnojus nebegaudavo kvietimų į stambiausius turnyrus, jam buvo sunku rasti trenerių, nes jie irgi galėjo patekti į SSRS šachmatų federacijos „sankcijas“.

Bet V. Korčnojui „patekti į apsupimą“ nebuvo naujiena. Be to, jį dar palaikė didžiulis noras apversti sistemą, įrodyti, kad buvo teisus, bėgdamas iš dvasios kalėjimo… Tai jam buvo bene stipresnis dirgiklis nei galimybė iškovoti šachmatų „karūną“.

Mačo eiga

Pirmosios septynerios partijos baigėsi lygiosiomis, kuriose V. Korčnojus atrodė patikimai. Jis spaudė baltaisiais 3-joje ir ypač 5-ojoje partijoje, kurioje A. Karpovas išsigelbėjo per stebuklą ir lengvai išvengdavo varžovo paruoštų namų darbų žaisdamas juodaisiais.

Bet 8-oje partijoje čempionas sudavė varžovui iš karto du smūgius: pirmą – A. Karpovas demonstratyviai atsisakė paspausti ranką prieš partiją, antrą – sugebėjo nustebinti V. Korčnojų jau debiute. Šis nesusidorojo su tokiu krūviu ir pralaimėjo.

A. Karpovas, stengdamasi užtvirtinti sėkmę, panaudojo naujovę 10-ojoje partijoje, bet V. Korčnojus sugebėjo susidoroti su iškilusiomis problemomis ir atsilaikė. O po to laimėjo 11-ąją partiją ir išlygino mačo rezultatą. Po pralaimėjimo pasaulio čempionas pasiėmė pertraukėlę.

Į 12-ąją, kaip prisipažino čempionas, jis atėjo be nuotaikos, bet sugebėjo „atsilaikyti“ juodaisiais: „ Jei varžovas būtų pajutęs mano nuotaiką šioje partijoje, man būtų buvę riesta“. Bet Viktoras nieko tokio nepajuto ir lygiosios… O 13-oje partijoje įvyko tragedija. Ją V. Korčnojus atidėjo, turėdamas šansų nugalėti. O tam, kad pilnai nušlifuotų variantus, nusprendė paimti pertrauką. Bet kai po dviejų dienų sėdo prie lentos, turėjo dar iš 14-os partijos atidėtą padėtį – šį kartą beviltišką.

Žaisdamas atidėtąją 13-ą partiją, pretendentas pateko į ceitnotą ir padarė grubią klaidą – rezultatas po 14 partijų tapo A. Karpovo naudai 8 : 6 ! . Aiškindamas po to sekusią ramių lygiųjų seriją, čempionas vėliau sakė: Aš nesiėmiau skubinti įvykių, tęsiau žaidimą lyg nieko nebūtų įvykę… Aš buvau įsitikinęs, kad kylanti manyje banga nuplaus varžovą savo logikos jėga“.

Žaidėjas	01	02	03	04	05	06	07	08	09	10	11	12	13	14	15	16	17	18	19	20	21	22	23	24	25	26	27	28	29	30	31	32	Taškai
Anatolijus Karpovas	½	½	½	½	½	½	½	1	½	½	0	1	½	1	½	½	1	½	½	½	0	½	½	½	½	½	1	0	0	½	0	1	16½ (+6,-5,=21)
Viktoras Korčnojus	½	½	½	½	½	½	½	0	½	½	1	0	½	0	½	½	0	½	½	½	1	½	½	½	½	½	0	1	1	½	1	0	15½ (+5,-6,=21)

Taip ir atsitiko 17-oje partijoje. Tarp kitko, jei ne V. Korčnojaus impulsyvumas, ta „banga“ galėjo užlieti patį A. Karpovą. 30-ame ėjime V. Korčnojus turėjo pėstininko persvarą ir visas galimybes ją realizuoti. Bet per ceitnoto karštligę baltieji ne tik viską prarado, bet ir gavo dviem žirgais efektingą matą. Taip santykis išaugo iki 4 : 1. Kaip 8-ojoje, taip ir 17 partijoje buvo iškilusi „psichologinio poveikio problema“. Šįkart dėl gydytojo Zuchario, kurį V. Korčnojus vadino „parapsichologu“ ir šioje partijoje 11 min. kovojo, kad šis paliktų pirmąsias žiūrovų salės eiles.

Po viso šito V. Korčnojus pasiėmė dvi pertraukėles iš eilės ir išvyko į Manilą. Jis pareikalavo pašalinti Zucharį iš salės, taip pat tarp žaidėjų ir salės pastatyti veidrodinį ekraną. Priešingu atveju jis atsisako tęsti mačą. Galų gale, tarp abiejų pusių buvo pasiektas susitarimas: parapsichologas daugiau salėje nebepasirodys, o V. Korčnojus atsisako nuo reikalavimo pastatyti tarp scenos ir salės ekraną. Po savaitės V. Korčnojus grįžo ir mačas tęsėsi.

Pretendentas laimėjo 21-ąją partiją ir buvo suteikęs čempionui visą eilę galimybių 18-oje, 20-oje. 22, oje ir 25-oje partijose… Šis galėjo lengvai baigti mačą, jei bent porą iš jų būtų laimėjęs. Bet beveik kiekvienoje A. Karpovas, ir nebūdamas ceitnote, skubėjo ir išleisdavo pergalę, arba prieš laiko kontrolę, arba užrašydamas slaptąjį ėjimą. Bet 27-ąją partiją A. Karpovas laimėjo ir rezultatas tapo 5 : 2!

„ Liko tik vienas paskutinis žingsnis,- vėliau kalbėjo A. Karpovas. – Bet aš tuo momentu paprasčiausiai nežinojau, neįsivaizdavau, nemačiau, kaip tai padaryti“. Kaip ir jų 1974 m. mačo pabaigoje, jam paprasčiausiai buvo išsekusios jėgos. O mačo partijų skaičius dabar nebuvo ribojamas.

V. Korčnojus sugebėjo pajusti pasikeitusią situaciją. Jau 28-ojoje jis pastebėjo, kad A. Karpovą palieka jėgos ir visų nustebimui lengvai perėmė inciatyvą. Jis laimėjo šią partiją, taip pat ir sekančiąją – 29-ąją, o po lygiųjų 30-oje, laimėjo 31-ąją. Mačo rezultatas tapo lygus 5 : 5. Kad iškovotų šachmatų „karūną“, kaip V. Korčnojui, taip ir A. Karpovui, reikėjo laimėti vieną partiją. Šachmatų pasaulis apmirė…

Čia čempionas pasiėmė pertraukėlę ir išvyko į Manilą stebėti krepšinio rungtynių. „ Iki jų aš buvau, kaip miręs, o ten mane lyg kas būtų išmaudęs gaivinančiame vandenyje, – vėliau prisiminė šį svarbų momentą A. Karpovas. – Į 32-ąją partiją aš atėjau pasitikintis ir ramus… Korčnojus vos pažvelgęs į mane sutriko!“

Šitą partiją čempionas žaidė, kaip norėtų žaisti visada: ramiai, be emocijų. O jo varžovas buvo, kaip nesavas. Jis juodaisiais pasirinko abejotiną variantą Pirco gynyboje ir nežiūrint to, kad panaudojo paruoštą naujovę, pralaimėjo. A. Karpovas pirmasis pasiekė 6-ias pergales ir, laimėjęs mačą 6 : 5, išlaikė pasaulio čempiono titulą.

Nuorodos

• 1978 m. pasaulio čempionato mačo Karpovas – Korčnojus partijos
• Šachmatų čempionai