1986 m. pasaulio šachmatų čempionatas

1986 m. pasaulio šachmatų čempionatas – pasaulio šachmatų čempionato mačas revanšas tarp Gario Kasparovo ir Anatolijaus Karpovo. Jis vyko 1986 m. liepos 28 – 1986 m. spalio 10 d. dviem etapais: Londone (liepos 28– rugpjūčio 27), po savaitės Leningrade (rugsėjo 3 – spalio 9). Nugalėtoju tampa tas, kas pirmas laimi 6 partijas, arba surenka daugumą taškų iš 24 partijų. Pasibaigus mačui lygiosiomis 12 : 12 čempionas išlaiko titulą.

Mačą laimėjo Garis Kasparovas 12½ : 11½ (+5 -4 =15). Jis išlaikė pasaulio čempiono titulą.

Dalyviai

Pretendentas

A. Karpovas ne blogai pasimankštino turnyre Briuselyje (9 iš 11), dviem taškais aplenkęs antroje vietoje likusį V. Korčnojų. O po to nugalėjo ir Bugoine (8½ iš 14). Čia atotrūkis buvo tik taškas, nors pralaimėjo mikro mačą A. Sokolovui ½ : 1½. Bendrai eksčempionas parodė, kad yra tvarkoje.

Tuoj po mačo G. Kasparovas paskelbė detalų sąrašą priežasčių dėl kurių jo pirmtakas prarado titulą. Tai padėjo A. Karpovui nusileisti ant žemės, peržiūrėti pasiruošimo principus ir pakilti į naują kokybinį lygį. Dabar jis žaidė ne tik gerai, patikrintuose racionalumo rėmuose, bet ir buvo pasiruošęs rizikuoti, ko anksčiau praktiškai sau neleisdavo…

Pralaimėjimas jį tiesiog išblaivė, privertė prabusti daug metų jame snaudusius vidinius resursus. Jei G. Kasparovas išaugo 1984/1985 m. mače, tai A. Karpovas, kritiškai apmąstęs 1985 m. mačo rezultatus.

Čempionas

Pirmąją partiją, kaip pasaulio čempionas, G. Kasparovas žaidė praėjus vos mėnesiui. Tai buvo mačas su J. Timanu, kurį jis laimėjo 4 : 0. Po dviejų pirmųjų laimėtų partijų čempionas, aiškiai perlenkęs lazdą, pralaimėjo 3-ją, bet laimėjo 6-ją partiją.

Antrajame mače su didmeistriu A. Mailsu, čempionas su objektyvumu nebesipyko ir baigė pergalingai – 5½ : ½. Po to nuvyko į Barseloną, kur jam buvo įteiktas trečiasis „Oskaras“.

Prieš mačą

Vargu, ar kas nors, išskyrus pačius ištikimiausius A. Karpovo gerbėjus, abejojo 1985 m. mačo rezultatų teisingumu.

Aišku, kad G. Kasparovas buvo laikomas favoritu mače, bet neabejotinu – ne. Jam vis dar tekdavo įrodinėti, kad jo pergalė ne „atsitiktinė“. Nors apie kokį atsitiktinumą galima kalbėti po to, kai varžovai sužaidė 72 partijas ir praleido prie vieno staliuko daugiau kaip septynis mėnesius…

Bet ir pats aršiausias G. Kasparovo gerbėjas negalėjo tikėtis, kad jis per mačą revanšą lengvai išlaikys savo titulą. Tai buvo naujas iššūkis, niekas negalėjo žinoti kaip titulo praradimas paveiks A. Karpovą, kaip savo naujame statuse žais G. Kasparovas.

Mačas revanšas dėl čempiono vardo

Mačo vykdimo laikas ir vieta

Kaip pažymėjo G. Kasparovas, tie patys žmonės, kurie pirmajame mače taip rūpinosi dviejų geriausių žaidėjų sveikata, buvo už kuo greitesnę mačo revanšo pradžią. FIDE prezidentas F. Kampomanesas paskelbė, kad 1985 m. revanšo mačas turi prasidėti, nelaukiant 12-kos mėnesių, 1986 m. vasario mėn., vos po trijų mėnesių nuo ankstesnio mačo pabaigos.

Prezidentas duodamas interviu Asošeited Pres pareiškė, kad G. Kasparovas iki 1986 m. sausio 7 vidurnakčio turi su šiomis sąlygomis sutikti, o jei nesutiktų, A. Karpovas būtų skelbiamas pasaulio čempionu.

G. Kasparovas laikėsi tvirtai, pareikšdamas, kad jis taip greit po praėjusio mačo pabaigos nedalyvaus revanšo mače.

Sovietų šachmatų federacija susirinkusi sausio 21 d. nusprendė, kad mačas turėtų prasidėti liepos, ar rugpjūčio mėn. G. Kasparovas ir A. Karpovas sekančią dieną, nepranešę FIDE, pasirašė susitarimą:

• revanšo mačas pradedamas 1986 m. liepos, ar rugpjūčio mėn.;

• pralaimėjęs mačą dalyvis 1987 m. vasario mėn. žaidžia mačą prieš kandidatų turnyro ir mačų nugalėtoją;

• sekančio ciklo pasaulio čempionato mačas pradedamas 1987 m. liepos, ar rugpjūčio mėn.

Po savaitės abu žaidėjai skrido kartu į FIDE būstinę Liucernoje susitikti su F. Kampomanesu ir pateikti savo planus.

Sausio 29 F. Kampomanesas surengė spaudos konferenciją, kur paskelbė būsimo mačo tvarką. Buvo sutarta, kad mačas prasideda liepą ir pusė mačo bus žaidžiama Londone kita pusė – Leningrade.

Tai buvo pirmas mačas, kai SSRS žaidėjai tarpusavio mačą žaidė užsienyje, nes britai norėjo atšvęsti 1-ojo pasaulio čempionato mačo tarp V. Šteinico ir J. Cukertorto, vykusio 1886 m. - 100-asias metines.

Londonas

Mačo pradžioje G. Kasparovas primesdavo savo žaidimą baltaisiais ir neturėjo sunkumų žaisdamas juodosiomis figūromis. Trys lygiosios ir pergalė 4-ojoje partijoje rodė, kad jo žaidimo pagerėjimas, lyginant su A. Karpovo, yra ženklesnis.

Bet eksčempionas 5-oje partijoje užtikrintai išlygino mačo skirtumą, surengęs varžovo triuškinimą, kuris pirmą kartą jų mačuose panaudojo Griunfeldo gynybą. Po to, jis vos nenubaudė jo už per aktyvų žaidimą 6-oje partijoje – G. Kasparovas išsigelbėjo baigmėje.

Iniciatyva mače pastebimai perėjo į A. Karpovo pusę. Jis kurį laiką puikiai žaidė ir 7-ąją partiją, bet pasiekęs didelę persvarą, netikėtai išsimušė iš ritmo ir vos jos nepralaimėjo. O po to, pralaimėjo 8-oje, kur eksčempionas pasiekė antirekordą, kai jau 31 ėjime, beviltiškoje padėtyje, pasibaigė jo žaidimui skirtas laikas. G. Kasparovas, ne be klaidų žaistoje partijoje, labai netipiškais smūgiais drebino visą lentą. A. Karpovas irgi veikė labai energingai: atmušęs ataką, pradėjo siekti pergalės, bet įlindęs į ceitnotą pralaimėjo.

Kova pirmoje mačo dalyje Londone ir toliau buvo įnirtinga, bet daugiau pergalių niekas nebepasiekė, nors čempionas turėjo galimybę padidinti skirtumą 10-oje, o eksčempionas - išlyginti mačo rezultatą 11-oje. Iš esmės, G. Kasparovas Londone kontroliavo mačo revanšo eigą. Pagrindiniai įvykiai prasidėjo Leningrade.

Leningradas

Kaip ir 1985 m. mače G. Kasparovas bandė pabėgti distancijos viduryje. Jis turėjo tam tikrų vilčių laimėti 13-ąją partiją, bet pasitaisė laimėjęs - dvi „ispaniškąsias“ – 14 ir 16!

Bet jei pirmojoje pergalė buvo pasiekta klasikiniu stiliumi, tai pastarojoje pergalės troškimas ir nepalaužiamas pasitikėjimas atakos jėga pasirodė vertingesni už materijas. Prieš metus 16-oje partijoje G. Kasparovas pasiekė puikią pergalę, žirgu paėjęs į laukelį d3. Šį kartą A. Karpovas į tą patį laukelį nusiuntė savo žirgą, bet truputi pasiskubino ir ši „laukinė“ partija baigėsi čempionui sėkmingai. Jis padidino savo persvarą mače iki 9½ : 6½.

Žaidėjas	01	02	03	04	05	06	07	08	09	10	11	12	13	14	15	16	17	18	19	20	21	22	23	24	Taškai
Garis Kasparovas	½	½	½	1	0	½	½	1	½	½	½	½	1	½	1	0	0	0	½	½	½	1	½	½	12½ (+5,-4=15)
Anatolijus Karpovas	½	½	½	0	1	½	½	0	½	½	½	½	0	½	0	1	1	1	½	½	½	0	½	½	11½ (+4,-5,=15)

Ar tai pabaiga? Kaip pasirodė, toli gražu – ne. Vėliau G. Kasparovas gailėjosi, kad nepaėmė po 16-os partijos pertraukėlės ir atėjo į 17-ąją „išsiblaškęs“ – kur, beveik be kovos, pralaimėjo.

Tiesa, 18-oje jam ne daug trūko, kad gražintų mačo skirtumą, bet kai buvo per žingsnį nuo pergalės, padarė sunkiai suvokiamą klaidą ir – pralaimėjo. Po to sekė nesėkmė 19-oje partijoje, kurioje A. Karpovas, trečią kartą mače (iki tol 5-oje ir 17-oje), „pramušė“ Griunfeldo gynybos šarvus.

Mačo rezultatas išsilygino – 9½ : 9½. Čempionas įklimpo į depresiją, net išsiskyrė su vienu iš savo pagalbininku. Tuo metu, A. Karpovas buvo puikios nuotaikos:

„Kada skirtumas pablogėjo iki kritinio, mane beveik visi buvo mane „nurašę“. Bet tuo metu prasidėjo grįžimas. Trauktis nebuvo kur, prarasti nebėra ko – pradėjau žaisti labai aštriai. Kasparovas to nelaukė ir neatlaikė netikėtos įtampos“.

Optimizmą reiškė ir A. Karpovo komandos nariai. I. Zaicevas sakė, kad tai buvo pačios pakiliausios minutės mače:

„ Po trijų iš eilės pergalių atrodė, kad netikėtai pradeda pildytis pačios drasiausios A. Karpovo gerbėjų svajonės. Beliko padaryti dar vieną žingsnį“.

Bet tam žingsniui nebebuvo likę jėgų. G. Kasparovas, nežiūrint į lygų rezultatą, vis dar nebuvo praradęs čempiono vardo – juk lygiųjų atveju čempionas išlaiko titulą. Tad trijų pergalių nepakako…

Sekančios dvi partijos baigėsi lygiosiomis ir atėjo lemiamoji – 22-oji. Joje čempionas pilnai atsiskaitė su A. Karpovu už tris pralaimėjimus iš eilės ir žaisdamas patikimai bei stipriai, pabaigoje sukūrė tikrą etiudą. Rezultatas tapo 11½ : 10½. Dabar, kad atsiimtų „karūną“, A. Karpovui reikėjo laimėti abi likusias partijas.

Abi jos baigiasi lygiosiomis ir G. Kasparovas per mačą revanšą apgynė savo pasaulio čempiono titulą. Jis tapo pirmuoju XX amžiuje, kam tai pavyko. Iki tol, tiek M. Euvė, tiek V. Smyslovas bei M. Talis, pralaimėję atitinkamai, A. Aliochinui ir M. Botvinikui, neatlaikydavo „paskutiniojo išbandymo“.

Po mačo

Apibendrindamas 1986 m. mačo rezultatus „revanšų specialistas“ M. Botvinikas sakė:

„Kasparovas… žaidė pakankamai atsargiai bet ryžtingai. Po 16 partijos mačo santykis jau buvo 9½ : 6½. Bet po to, netikėtai kažkas atsitiko: Garis pralaimi iš eilės tris partijas, „sėdi“ ceitnotuose“, darosi neatpažįstamas. Manau, kad tai įvyko dėl 16-osios partijos, kurią Kasparovas žaidė azartiškai…nors ir pasiekė pergalę. Matyt, po jos, jis nusprendė, kad jam viskas galima… Tai viena iš jo tolimesnio nesėkmingo žaidimo priežasčių. Gal būt buvo ir kitų… Štai čia jis laikė brandos egzaminą – jam teko įrodyti, kad yra vertas būti pasaulio čempionu.“

Dabar G. Kasparovas kurį laiką galėjo atsikvėpti, nors 1987 m. jo laukė eilinis mačas dėl pasaulio čempiono vardo. Kai jie su A. Karpovu praktiškai nepakildavo nuo šachmatų lentos, likęs šachmatų pasaulis gyveno eilinį trimetį ciklą.

Nuorodos

• 1986 m. pasaulio čempionato revanšo mačo Karpovas – Kasparovas partijos
• Šachmatų čempionai