Anšliusas

Šiam straipsniui ar jo daliai reikia daugiau nuorodų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai įrašydami tinkamas išnašas ar nuorodas į patikimus šaltinius.

Austrijos piliečiai Vienoje susirinkę išklausyti A. Hitlerio paskelbimo apie anšliusą.

Vokietijos Reicho ir Austrijos teritorija po Pirmojo pasaulinio karo.

Anšliusas (vok. Anschluss, Anschluß – ‘prijungimas’), arba Austrijos anšliusas (vok. Anschluss Österreichs) – 1938 m. kovo 13 d. įvykdytas neteisėtas (tai pažeidė Versalio taikos sutartį) Austrijos prijungimas prie nacistinės Vokietijos. Vakarų valstybės, ypač Jungtinė Karalystė ir Prancūzija, laikėsi nuolaidžiavimo politikos, o Jungtinės Amerikos Valstijos laikėsi nesikišimo politikos.

Keli metai iki anšliuso vyko stiprus Vokietijos spaudimas Austrijai. Adolfas Hitleris vykdė vadinamąją „Sugrįžimo į reichą“ (Heim ins Reich) politiką, kuriai pritarė dalis austrų bei rėmė Austrijos Nacionalsocialistų partiją.

Istorija

Situacija iki anšliuso (1918–1938 m.)

Pasibaigus Pirmajam Pasauliniam karui, Paryžiaus taikos konferencijoje buvo sprendžiamas tolesnis Europos likimas. Visiškai sutriuškinta Vokietija bei jos sąjungininkai buvo paskelbti vieninteliais karo kaltininkais.

Austrijos-Vengrijos žlugimas

Taikos konferencijoje nuspręsta panaikinti Vokietijos imperiją bei Austrijos-Vengrijos valstybę, kurios slaviškosios žemės buvo atiduotos naujai susikūrusioms Lenkijai ir Čekoslovakijai, o Pietų Europoje turėta slaviška teritorija įtraukta į Jugoslavijos sudėtį. Likusios žemės – pati Austrija ir Vengrija buvo atskirtos, uždraudžiant vėl susivienyti į bendrą valstybę. Vokiškajai Austrijai (vokiškai kalbančių austrų etninės žemės), kurią sudarė didesnioji dalis naujai įkurtos Austrijos valstybės, buvo uždrausta susijungti su Vokietija. Tai nulėmė Prancūzijos ir Didžiosios Britanijos spaudimas, kadangi šios šalys nenorėjo stiprios ir suvienytos Vokietijos.

1934 m. Austrijoje buvo panaikinta demokratinė santvarka ir įvestas autoritarinis Tėvynės Fronto (Vaterländische Front) partijos, režimas, kuriam vadovavo Engelbertas Dolfusas (Engelbert Dollfuß). Tėvynės Fronto valdymas iš dalies padėjo išvengti Austrijos nepriklausomybės panaikinimo, nes 1933 m. į valdžią atėjusio A. Hitlerio planuose buvo siekis sukurti vadinamąją Didžiąją Vokietiją, prie jos prijungiant Austriją, kurioje atsirado nemažai šios idėjos šalininkų. Kita vertus, Austrijoje ir E. Dolfusas turėjo didelį autoritetą.

1934 m. mirus Dolfusui, situacija Austrijoje ėmė keistis. Vis daugiau austrų ėmė simpatizuoti nacizmui, kurį reprezentavo galinga ir militarizuota A. Hitlerio Vokietija.

Anšliusas

Hitleris norėjo suvienyti visas vokiškai kalbančias tautas į vieną valstybę, tačiau kartu bijojo Vakarų valstybių. Tačiau Vakarų šalys dėl Austrijos prijungimo prie Vokietijos nenorėjo pradėti karo ir siuntė tik protesto notas. Hitleris nusprendė, kad laikas prijungti Austriją prie Trečiojo Reicho atėjo.

Perspėjimai ir grasinimai

Hitleris buvo gerai informuotas apie vyravusias Austrijos gyventojų nuotaikas ir vis labiau plintantį provokiškumą, kurį ypatingai skatino aktyviai veikusios nacistinės grupuotės. Visgi, Hitleris nesiryžo siųsti į Austriją kariuomenės ir pasirodyti esąs agresorius. Tam reikėjo rimtos priežasties.

A. Zeis-Inkvartas

1938 m. vasarį Hitleris susitiko su Austrijos nacistų lyderiu Artūru Zeis-Inkvartu (Arthur Seyss-Inquart), kuriam pažadėjo aukštą postą prijungtoje Austrijoje. Zeis-Inkvartas turėjo vadovauti sklandžiam anšliusui pačioje Austrijoje.

1938 m. vasario 12 d. Hitleris jau kalbėjosi su Austrijos kancleriu Kurtu Šušnigu, kuriam išdėstė savo reikalavimus – išlaisvinti visus įkalintus nacistų aktyvistus, legalizuoti partijas (tarp jų ir nacistų), bei leisti joms dalyvauti Vyriausybės veikloje. Priešingu atveju Hitleris pagrasino intervencija. Šušnigas sutiko su visais jo reikalavimais ir paskyrė Zeis-Inkvartą užsienio reikalų ministru.

Šušnigas suprato, kad naujai paskirti ministrai pradeda veikti prieš jį patį, todėl tikėjosi sukelti austrų patriotizmo bangą kaip atsvarą augančiai Vokietijos įtakai šalyje. Legalizuotos komunistų ir socialistų partijų nariai, suprasdami iš Vokietijos kylančią grėsmę, pažadėjo paramą Šušnigo vyriausybei. Kairiosios partijos taip pat bijojo galimo susidorojimo su jomis po būsimo nacių įvykdyto Austrijos prijungimo.

Referendumo paskelbimas ir Hitlerio reakcija

Šušnigas pasiūlė plesbiscitą Austrijos nepriklausomybės klausimu. 1938 m. nacistai nebūtų jo laimėję, nes visus balsus turėjo skaičiuoti tik Šušnigo partijos nariai. Referendumas turėjo įvykti 1938 m. kovo 13 d. Sužinojęs apie tokius Šušnigo ketinimus, Hitleris kovo 11 d. išsiuntė jam ultimatumą, kuriame reikalavo atšaukti referendumą, nes, esą, jo rezultatų Vokietijos valdžia vis vien nepripažins. Ultimatume taip pat buvo reikalaujama visą valdžią perduoti Austrijos naciams arba ruoštis greitai Vokietijos invazijai.

Tuo pat metu Vokietijos propagandos ministras Jozefas Gebelsas (Joseph Goebbels) liepė spaudoje paskelbti fiktyvius straipsnius, esą Austrija yra ant pilietinio karo ribos ir patys austrai šaukiasi Vermachto paramos. Žiniasklaidos priemonės skelbė, kad vokiečių dalinių prašoma atstatyti tvarką ir ramybę.

Hitlerio ultimatumui priimti ar atmesti buvo skirtos vos dvi valandos. Tačiau Hitleris nurodė, kad jau išsiuntė kariuomenės dalinius į Austriją, nesvarbu, ar Šušnigas priims ultimatumą, ar ne.

Suprasdamas, kad nei iš Prancūzijos, nei iš Jungtinės Karalystės paramos nesulauks, 1938 m. kovo 11 d. vakarą Šušnigas atsistatydino iš valstybės kanclerio pareigų. Jis pareiškė sutinkąs su vokiečių reikalavimais, siekdamas išvengti galimų masinių austrų žudynių. Austrijos prezidentas Vilhelmas Miklas tą pačią dieną Zeis-Inkvartą patvirtino naujuoju Austrijos kancleriu.

Militaristinis anšliusas

Nors Austrijoje valdžią ir perėmė nacistas Zeis-Inkvartas, Vermachto daliniai buvo pradėti įvesti į šalies teritoriją. Pajėgų įvedimas patvirtino faktą, kad Austrija tapo nacistine šalimi, įtraukta į Trečiąjį Reichą.

Nacių organizuoto referendumo balsavimo lapelis

1938 m. kovo 12 d. aštuntoji Vermachto armija peržengė Austrijos–Vokietijos sieną. Jokio pasipriešinimo iš austrų pusės nebuvo sulaukta, priešingai, Vermachtas sutiktas su gėlėmis ir nacistiniais „Heil Hitler“ šūkiais. Tą pačią dieną pats Hitleris atvyko į Austriją ir Linco rotušės aikštėje pasakė kalbą.

1938 m. balandžio 10 d. nacių naujai sušauktame referendume, kuris turėjo „nuspręsti“, ar Austrijai jungtis su Vokietija, oficialiais duomenimis, anšliusui pritarė 99,73 % visų balsavusiųjų. Referendumo metu vykdyta griežta kontrolė, visi nepalankiai naciams nusiteikę gyventojai buvo areštuojami, jiems buvo trukdoma dalyvauti ir balsuoti.

Austrija paskelbta Trečiojo Reicho provincijos Ostmarko dalimi, o Zeis-Inkvartas paskelbtas gubernatoriumi. Tais pačiais metais pradėtas vykdyti masinis teroras prieš žydus ir komunistus, panaikinta Austrijos konstitucija ir įvesti Vokietijos įstatymai.

Anšliuso pasekmės

Anšliusas įvyko be jokio Tautų Sąjungos prieštaravimo. Sėkminga operacija, sulaužiusi Versalio taikos sutartį, paskatino Hitlerį tolimesnei ekspansijai į Rytus, mat jis galutinai suvokė, kad gali manipuliuoti britais ir prancūzais, gąsdindamas juos nauju karu, kurio jie norėjo išvengti bet kokia kaina.

Austrijoje 1938 m. gyveno 6 milijonai žmonių. Vokietija pasipildė Austrijos naudingaisiais ištekliais, pramonės įmonėmis ir kvalifikuota darbo jėga.

Austrija buvo išvaduota tik 1945 m., o faktinį suverenitetą atgavo tik po dešimties metų.

Aukos teorija

Po Antrojo pasaulinio karo pabaigos austrai teigia tapę pirmosiomis nacizmo aukomis, mat pati pirmoji Hitlerio invazija į užsienį prasidėjo būtent Austrijoje. Tačiau sudėtinga vienareikšmiškai remti šią „aukos teoriją“. 1938 m. anšliuso metu dauguma austrų džiugiai sutiko susijungimo su Vokietija faktą. Kita vertus, patriotinis austrų judėjimas, nukreiptas prieš nacizmą, rodo egzistavus ir austrų rezistenciją.

Pagal tarpukario teisę anšliusas buvo neteisėtas veiksmas, nes jis prieštaravo Vakarų Europos valstybių po Pirmojo pasaulinio karo su Vokietija sudarytoms taikos sutartims.