Imigracija
Imigracija – atvykimas nuolat arba laikinai gyventi iš kitos valstybės.
Imigracija yra aktuali visuomenės gyvenimo problema ekonomiškai išsivysčiusiose valstybėse. Jose reikia imigrantų norint įveikti darbo jėgos trūkumą. Kai kurios pramonės sritys (žemės ūkis, statyba, viešbučiai ir viešasis maitinimas, namų ūkio paslaugų bei privačių paslaugų tarnybos) veikia tik nekvalifikuotų darbininkų imigrantų dėka. Europoje darbdaviai taip pat vis dažniau ieško aukštos kvalifikacijos, išsilavinusių imigrantų (pvz., IT sektoriuje).
Europa
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Kai kurios ES valstybės ir piliečiai įžvelgia grėsmę nacionaliniam savitumui, o kiti pritaria jai kaip kultūrinės įvairovės šaltiniui. Imigracija ES tapo politikos objektu. Ji yra susijusi su asmenų buvimo valstybėje teisėtumu (legalumu), prieglobsčio teise, demografine krize (visuomenės senėjimu). Nuo 1999 m. buvo išleistos kelios direktyvos dėl imigracijos iš valstybių, esančių už ES ribų. Siekiama visa tai teisiškai reguliuoti, „subalansuoti“ imigrantų, ES valstybių narių ir imigrantų kilmės šalių poreikius.
Europa susiduria su dviem tendencijomis, neigiamai veikiančiomis pensijų sistemą. Tai gyventojų skaičiaus augimo sulėtėjimas ir staigus vidutinio gyventojų amžiaus padidėjimas. Spėjama, kad 2025 m. dabartinių 15-os ES valstybių narių gyventojų skaičius bus didžiausias, o po to pradės mažėti. Panašios arba dar blogesnės tendencijos pastebimos visose Vidurio ir Rytų Europos šalyse. Nors visi mano, kad imigracija negali visiškai išspręsti kvalifikuotos darbo jėgos trūkumo ir gyventojų skaičiaus mažėjimo problemų, tačiau vis daugėja manančių, kad tai galėtų būti sprendimo dalis[1].
Vokietija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Vokietijoje yra apie 6,75 mln. užsieniečių (2006 m.). Iš jų – 1,739 mln. turkų, 535 000 italų, 362 000 lenkų, 317 000 serbų ir juodkalniečių, 304 000 graikų, 228 000 kroatų[2]
