Pasakėčia

Pasakėčia – trumpas, pasakojamasis, alegorinės formos, dažniausiai eiliuotas kūrinys, turintis pamokomąją (didaktinę) arba kritinę mintį.

Sandara

Pasakėčia paprastai susideda iš pasakojimo ir pamokymo (moralo). Pasakojime daugiausiai vaizduojami gyvūnai arba augalai, daiktai, žmonės – tam tikros moralinių ar socialinių savybių kaukės. Pasakojimo turinys – alegorinis. Moralas (pamokymas) gali būti aiškiai suformuluotas kūrinio pabaigoje (kartais – ir pradžioje, viduryje) arba labai aiškiai suvokiamas iš pasakojamosios dalies. Neretai moralas būna pateikiamas patarle.

Kilmė

Pasakėčios žanras kilo iš pasakojimų ir pasakų apie gyvūnus, todėl neretai klaidingai laikomas tautosakos kūryba. Pasakėčios žanro pradininkas – graikas Ezopas (VI a. iki Kristaus). Daugelio tautų literatūra, ypač skirta vaikams ir jaunimui, prasidėjo nuo Ezopo pasakėčių vertimų, sekimų, perpasakojimų.

Kiti žymesni pasakėčių kūrėjai: romėnų Fedras, prancūzų Ž. Lafontenas, rusų I. Krylovas. Lietuvių literatūroje pasakėčių parašė Kristijonas Donelaitis, Simonas Stanevičius, Antanas Tatarė, Petras Arminas-Trupinėlis ir kiti autoriai.