Pavlas Skoropadskis
| Pavlas Skoropadskis | |
|---|---|
| |
| Pavlas Skoropadskis apie 1920 m. | |
| |
| Skoropadskių herbas | |
| Gimė | 1873 m. gegužės 15 d. Vysbadenas, Vokietijos imperija 
|
| Mirė | 1945 m. balandžio 26 d. (71 metai) Bavarija, Trečiasis Reichas 
|
| Ukrainos etmonas | |
| Valdė | 1918 m. balandžio 29 d. - 1918 m. gruodžio 14 d. (7 mėn.) |
| Ankstesnis | Michailas Hruševskis (kaip Ukrainos centrinės tarybos prezidentas) |
| Vėlesnis | Volodymyras Vynyčenka (kaip direktorijos pirmininkas) |
| Žymūs apdovanojimai | |
   .svg){kind=small}  | |
 Vikiteka |
Pavlas Skoropadskis |
| Parašas | |
| |
Pavlas Petrovičius Skoropadskis (ukr. Павло Петрович Скоропадський, 1873 m. gegužės 15 d. – 1945 m. balandžio 26 d.) – Ukrainos aristokratas,[1] kariuomenės ir valstybės vadovas,[2] imperatoriškosios Rusijos kariuomenės ir Ukrainos kariuomenės generolas, ordinų kavalierius, kilęs iš kazokų.[3] Po 1917 m. Rusijos revoliucijos Skoropadskis tapo konservatorių lyderiu Ukrainoje bei Vokietijos imperijai pavaldžios Ukrainos valstybės etmonu.
Karinė karjera
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Pirmosios užduotys ir Rusijos-Japonijos karas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Pirmoji svarbi Skoropadskio užduotis buvo eiti šimtinės vado pareigas Čitoje per Rusijos–Japonijos karą. Vėliau tapo Rusijos pajėgų vado Tolimuosiuose Rytuose generolo Nikolajaus Linevičiaus adjutantu.[4] Per šį karą Skoropadskis buvo apdovanotas keliais ordinais.[5] 1905 m. gruodį caras Nikolajus II suteikė jam pulkininko laipsnį.[6] 1911 m. balandžio 15 d. jis buvo perkeltas į Kavalergardus. Kavalergardai buvo elitinės Rusijos karinės pajėgos, skirtos asmeninei imperatoriaus apsaugai. 1912 m. gruodžio 6 d. Skoropadskiui buvo suteiktas generolo majoro laipsnis.[7][8]
Pirmasis pasaulinis karas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Pirmojo pasaulinio karo pradžioje Skoropadskis buvo paskirtas vadovauti reorganizuotai kavalergardų 1-osios gvardijos kavalerijos divizijai, priklausančiai 1-ajai armijai, kuriai vadovavo generolas Pavelas fon Renenkampfas.[9] Skoropadskis jau dirbo su Renenkampfu per Rusijos-Japonijos karą. 1914 m. rugpjūčio 6 d. jo pulkas pasižymėjo mūšiuose prie Kraupiško, kurie buvo Rusijos invazijos į Rytų Prūsiją dalis. 1916 m. balandžio 2 d. jam suteiktas generolo leitenanto laipsnis. 1917 m. spalį pirmajame Laisvųjų kazokų suvažiavime jam buvo suteiktas garbės atamano vardas. 1917 m. spalio-lapkričio mėn. jo 60 000 karių armijos korpusas sėkmingai gynė geležinkelio koridorių, besidriekiantį per Podolę į Polesę, Vapniarką – Žmerynką – Koziatyną – Šepetivką, ir gynėsi nuo puolimų iš Rumunijos fronto, ypač nuo 2-ojo gvardijos korpuso, kuriam vadovavo Jevgenija Boš.
Politinė karjera
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Ukrainos valstybė
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
1918 m. balandžio 29 d. perversmo metu buvo nuversta Ukrainos Liaudies Respublika ir Skoropadskis tą pačią dieną Sofijos sobore paskelbtas Ukrainos etmonu. Valstybinį perversmą palaikė Vokietijos imperija, kuri 1918 m. pavasarį okupavo Kijevą ir kitas Ukrainos dalis.
Kiti ukrainiečių nacionalistai Skoropadskį kaltino, kad jis yra turtingų žemvaldžių remiamas vokiečių kolaborantas.[10] Jis taip pat buvo laikomas pernelyg prorusišku ir diktatorišku. Be kita ko, Skoropadskis sudarė kabinetą, kuriame daugiausia buvo rusakalbių, caristų ir slavofilų. Tuo pat metu jis įsipareigojo Ukrainai sudaryti federaciją su atkurta Rusijos imperija.
Nepaisant šios kritikos, jo vyriausybė buvo vertinama už tai, kad sukūrė veiksmingą administracinę organizaciją, užmezgė diplomatinius ryšius su daugeliu šalių, sudarė taikos sutartį su Sovietų Rusija, pastatė daug mokyklų ir universitetų, įskaitant Ukrainos nacionalinę mokslų akademiją.
1918 m. lapkritį Skoropadskis buvo pašalintas nuo valdžios per sukilimą, kuriam vadovavo socialdemokratas Simonas Petliūra, tuo pat metu vokiečių pajėgos pasitraukė iš Kijevo. Sukilimas nominaliai atkūrė Ukrainos Liaudies Respubliką, tačiau valdžia buvo perduota Direktorijai – laikinajai penkių direktorių vyriausybei, kuriai pirmininkavo Volodymyras Vynyčenka. 1918 m. gruodžio 14 d. Skoropadskis abdikavo ir pabėgo į Berlyną.[11]
Vokietijoje
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Gyvendamas Veimaro Respublikoje, Skoropadskis palaikė artimus asmeninius ryšius su aukštais vyriausybės ir kariuomenės pareigūnais dar nuo studijų laikų. Tačiau vėlesniais metais jis nuolat atsisakydavo pasiūlymų bendradarbiauti su naciais. Antrojo pasaulinio karo metais Skoropadskis kartu su besitraukiančia Vokietijos kariuomene bėgo nuo besiveržiančių sovietų pajėgų.
Jis mirė Bavarijoje, sužeistas per sąjungininkų bombardavimą netoli Rėgensburgo, ir buvo palaidotas Oberstdorfe.
Išnašos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ Pritsak, Omeljan (1938). „Book“ (PDF) (ukrainiečių). Lviv. Suarchyvuotas originalas (PDF) 2013-12-11.
- ↑ „СКОРОПАДСКИЙ, ПАВЕЛ ПЕТРОВИЧ – Энциклопедия Кругосвет“ [SKOROPADSKY, PAVEL PETROVICH - Encyclopedia Around the World]. www.krugosvet.ru (rusų).
- ↑ „Передрук статті Омеляна Пріцака зі збірника «За велич нації». - Львів, 1938“. Suarchyvuotas originalas 2013-12-13. Nuoroda tikrinta 2013-12-04.
- ↑ См. Высочайший Приказ от 25.06.1905.
- ↑ См. Высочайший Приказ от 15.03.1904.
- ↑ См. Высочайшие Приказы: от 14.01.1906; от 06.12.1906.
- ↑ См. Высочайшие Приказы: от 15.04.1911; от 25.03.1912.
- ↑ Офицеры РИА // Императорская главная квартира. Свиты Его Величества генерал-майоры (на 1914 год).
- ↑ См. Высочайший Приказ от 03.10.1914.
- ↑ Історія України. — К., 1997. — С. 208.
- ↑ Савченко В. А. Двенадцать войн за Украину. — Харьков: Фолио, 2006. Глава пятая. Крестьянское восстание против гетмана Украины Скоропадского и война директории УНР против гетманского режима (май — декабрь 1918)