Vaivorykštė
Vaivorykštė – optinis ir meteorologinis reiškinys, kuomet Saulei apšvietus atmosferoje esančius vandens lašelius, danguje atsiranda ištisinė spalvų spektro juosta. Vaivorykštės forma – spalvotas lankas su raudona spalva išorinėje lanko pusėje ir violetine vidinėje lanko dalyje. Dvigubos vaivorykštės atveju matomas antras, ne toks ryškus lankas, kurio spalvų linijos išsidėsčiusios atvirkštine tvarka.
Vaivorykštę sudaro ištisinis spalvų spektras, tačiau paprastai matoma tokia spalvų seka: raudona, oranžinė, geltona, žalia, žydra, mėlyna ir violetinė.[1]
Vaivorykštė iš tikro nėra tam tikroje dangaus vietoje. Ji yra optinis reiškinys ir jos matoma vieta priklauso nuo stebėtojo ir Saulės padėties.[1] Visi vandens lašeliai vienodai laužia spindulius, tačiau tik dalis šių spindulių pasiekia stebėtojo akis. Šie spinduliai ir sudaro stebėtojui vaivorykštės vaizdą. Vaivorykštė visada yra priešingoje stebėtojui pusėje, nei Saulė.
Reiškinio paaiškinimas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
1) sferinis lašas, 2) vidaus atspindys, 3) pirminė vaivorykštė, 4) spindulių lūžis, 5) antrinė vaivorykštė, 6) apšviečiantys spinduliai, 7) pirminės vaivorykštės šviesos spindulių eiga, 8) antrinės vaivorykštės spindulių eiga, 9) stebėtojas, 10-12) vaivorykštės formavimosi sritis.
Pirmasis išsamų mokslinį šio reiškinio aprašymą, remdamasis šviesos lūžio dėsniai 1637 metais pateikė Renė Dekartas. Nors yra žinoma, kad jau persai XIII-ame amžiuje kėlė idėjas apie vaivorykštę, kaip apie Saulės šviesos atspindį nuo debesų.
Vaivorykštės efektas galimas, kai ore yra vandens lašų, kurie apšviečiami saulės spindulių, sklindančių iš už stebėtojo nugaros, nedideliame aukštyje arba atitinkamu kampu. Gražiausios vaivorykštės susiformuoja, kai dalis dangaus yra debesuota, o stebėtojas yra po giedra dangaus dalimi. Vaivorykštę taip pat galima dažnai pamatyti prie krioklių bei fontanų, ir netgi saulėtą dieną laistant daržą.
Vaivorykštė atsiranda dėl Saulės šviesos dispersijos, kai spinduliai lūžta pereidami per lašus, kurie yra beveik sferos formos. Šviesa pirmiausiai lūžta, jai skverbiantis pro lašo paviršių, tada atspindima antrojo lašo paviršiaus, ir dar kartą lūžta išeidama iš lašo. Tokiu būdu įeinanti šviesa atspindima įvairiais kampais, kurių dydis priklauso nuo lašo lūžio rodiklio.
Tyrimai yra parodę, jog gryniausių spalvų vaivorykštė atsiranda tada, kai lietaus lašų skersmuo būna nuo 0,5 iki 1 milimetro – kuo lašai smulkesni, tuo blyškesnė vaivorykštė.[2]
Mėnulio vaivorykštė
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Labai retais atvejais panašų reiškinį, vadinamą mėnulio vaivorykšte, galima stebėti ir naktį, ryškiai šviečiant mėnuliui, tačiau dėl žmogaus regėjimo savybių (sunkiau išskiriamos spalvos, kai šviesa neryški) ji dažniausiai atrodo balta.[1]
Taip pat skaitykite
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ 1,0 1,1 1,2 Vaivorykštė. Visuotinė lietuvių enciklopedija. Nuoroda tikrinta 2021-09-28.
- ↑ Kas, kada, kodėl? Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1963, 63 p.