Archeologinė vieta
Išvaizda
Archeologinė vieta – akmens, bronzos ar geležies amžių bei feodalizmo laikų iki XVIII a. geografinė vieta, turinti išlikusius išorinius žmonių veiklos požymius.
Lietuvoje archeologinės vietos nustatyta tvarka, pagal Archeologinių vietų vertinimo kriterijus skelbiamos archeologijos paminklais [1] ir įtraukiamos į Kultūros vertybių registrą.
Klasifikacija
Archeologinės vietos pagal funkcijas gali būti:
- Gynybinės vietos: žemių įtvirtinimas, slėptuvė, piliakalnis, piliavietė, pilis, tvirtovė, gynybinis kompleksas ar jų dalys, miesto gynybinė siena, donžonas, fortas.
- Gyvenamosios vietos: statinys, statinių kompleksas, senovės gyvenvietė.
- Institucinės vietos: arsenalas, kalėjimas, kolegija, ligoninė, monetų kalykla, muitinė, rotušė, stotis ir t. t.
- Laidojimo vietos: kapas, senkapis, kapinynas, pilkapis, pilkapynas.
- Memorialinės vietos: antkapis, mūšio laukas, paminklas.
- Sakralinės vietos: šventvietė, šventykla, paleoastronominis įrenginys, archeomitologinė vieta, sakralinis lobis, apeiginė duobė, apeiginis kelias, apsireiškimo vieta, kulto vieta, maldos namai, smulkioji sakralinė architektūra.
- Ūkinės vietos: apdirbimo vieta, aptarnavimo vieta, gavybos vieta, išteklių ir produkcijos saugojimo vieta, prekybos vieta, sanitarinė vieta, transporto vieta, ūkininkavimo ir verslo vieta.
- Lobis, jo radimo vieta.
Pagal apžvalgos galimybę archeologinės vietos gali būti:
- antžeminės – pilkapiai, piliakalniai, pilys.
- požeminės – kapinynai, senkapiai.
- povandeninės – užlietos statant užtvankas arba nuskendę, pav. laivai.
Archeologinėje vietoje randami daiktai vadinami archeologiniais radiniais. Archeologinėje vietoje ribojama arba draudžiama žmogaus ūkinė veikla. Ypatingai svarbios kultūros paveldo vietos skelbiamos rezervatais arba draustiniais.
Šaltiniai
- ↑ Archeologinė vieta. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. I (A-Ar). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2001. 719 psl.