Archeologijos paminklas
Archeologijos paminklas – archeologinė vieta, susijusi su senovės žmonių gyvenimu ir veikla.
Archeologijos paminklų rūšys
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Archeologijos paminklu gali būti paskelbta senovės žmonių stovyklavietė, gyvenvietė, piliakalnis, piliavietė, senasis miestas ir jų kultūrinis sluoksnis, dvarvietė, titnago ir metalų rūdos kasykla, metalo lydymo vieta, irigacinis įrenginys, kapas, dolmenas, piramidė, kapinynas, pilkapis, alkas, urvas ar uola su piešiniais, menhyras, apeiginis akmuo, kūlgrinda, lobis ir kita, taip pat atskirų archeologinių objektų kompleksas.
Archeologijos paminklai ir archeologiniai radiniai padeda pažinti materialinę ir dvasinę kultūrą, papildo rašytinių šaltinių žinias. Jie tiriami ir saugomi (archeologijos paminklų apsauga). Archeologijos paminklais imta domėtis XVIII a. 1747 m. kasinėta Italijoje (Pompėja), 1784 m. – JAV (indėnų pilkapis prie Rivanos upės) ir kt. Nuo XIX a. pradžios archeologijos paminklai pradėti tirti (žr.: archeologinis tyrimas), klasifikuoti ir registruoti (žr.: Kultūros vertybių registras).
Archeologijos paminklai Lietuvoje
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Lietuvos archeologijos paminklai apima net 12 000 metų laikotarpį ir pasižymi didele įvairove bei skaitlingumu. Lietuvoje archeologijos paminklais pradėta domėtis XIX a. pradžioje – Dionizas Poška, Liudvikas Adomas Jucevičius, Teodoras Narbutas, Frederikas Diubua de Monperė. XIX a. antroje pusėje pradėta juos registruoti. Pirmuosius piliakalnių sąrašus paskelbė Motiejus Valančius, Jonas Basanavičius. XIX a. pabaigoje pradėta sudarinėti archeologinius žemėlapius. Juozapas Radziukynas 1909 m. aprašė apie 30 Užnemunės piliakalnių. Pirmąjį visos Lietuvos archeologijos paminklų sąrašą ir žemėlapį (išleistas 1928 m.) sudarė Petras Tarasenka.
Lietuvos Respublikoje archeologijos paminklus registravo Valstybės archeologinė komisija, nuo 1934 m. – Paminklų apsaugos referentūra, Lenkijos valdomame Vilniaus krašte – Vilniaus universiteto Archeologijos muziejus (medžiaga neišliko). Darbai atnaujinti 1948 m., kai pradėta žvalgyti atskirus rajonus. Tyrinėjimus vykdo Lietuvos istorijos institutas, nuo 1991 m. Kultūros paveldo centras, aukštosios mokyklos, muziejai.
Archeologijos paminklai buvo suregistruoti ir aprašyti „Lietuvos TSR archeologijos atlase“. 1984 m. paskelbti 2924 archeologijos paminklai, 1993 m. – 2277 paminklai, nes išbraukti sunaikinti ir ne archeologiniai objektai, pvz., kaimo kapeliai. Nuo 1995 m. archeologijos paminklai traukiami į Archeologinių vietų sąrašą (Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registras), kuriame 2001 m. buvo įrašyti 1624 archeologijos paminklai, 2009 m. – apie 2000.[1] 2004 m. duomenimis visoje Lietuvoje buvo išlikę apie 830 bronzos ir geležies amžiaus piliakalnių (Z. Baubonio ir G. Zabielos duomenys), Rytų Lietuvoje ir iš dalies Vakarų Baltarusijoje – apie 390 geležies amžiaus pilkapių grupių, kuriose priskaičiuojama daugiau kaip 6500 pilkapių (A. Tautavičiaus duomenys su V. Vaitkevičiaus papildymais). Didžiausios apimties archeologiniai tyrinėjimai visose istorinėse baltų žemėse (Lietuva, Latvija, Kaliningrado sritis, Lenkija, Baltarusija) iki šiol vykdyti laidojimo paminkluose: pilkapiuose ir plokštiniuose kapinynuose. Iki XX a. dešimtojo dešimtmečio baltų žemėse jau buvo ištirta daugiau kaip 20 000 I a. – XIII a. laikotarpio kapų (A. Tautavičiaus duomenys). Lietuvos teritorijoje iki 1995 m. buvo ištirti 7625 XIV a. – XVII a. datuojami kapai 185 kapinynuose. Tačiau ir šiems, ir kitų rūšių paminklų tyrinėjimams dažnai būdingas fragmentiškumas. Pilnai ištirtos vos dešimties piliakalnių aikštelės, o viso ištirto ploto laidojimo paminklų Lietuvoje iki šiol neturime.[2]
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ Adolfas Tautavičius. Archeologijos paminklas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. I (A-Ar). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2001. 717 psl.
- ↑ Vykintas Vaitkevičius. Archeologiniai tyrinėjmai. Aruodai.lt
Literatūra
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- Kulikauskas P. Archeologijos mokslas MA Istorijos institute pokario metais // Lietuvos istorijos metraštis/ 2000 metai. Vilnius, 2001, p. 379–396.
- Kulikauskas P. Kelias į archeologiją. Sudarytojai R. D. Jankauskienė, G. Zabiela. Vilnius, 2003.
- Kulikauskas P., Zabiela G. Lietuvos archeologijos istorija (iki 1945 m.). Vilnius, 1999.