Lotynų imperija
|
Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais. |
| Λατινική Αυτοκρατορία Latinike Autokratoria | ||||
| imperija | ||||
| ||||
|
| ||||
 | ||||
| Sostinė | Konstantinopolis | |||
| Kalbos | lotynų | |||
| Valdymo forma | monarchija | |||
| Istorija | ||||
| - Įkurta | 1204 m., 1204 | |||
| - Atitenka Nikėjai | 1261 m. | |||
| Plotas | ||||
| - 1203 | 350 000 km² | |||
Lotynų imperija (lot. Imperium Romaniae, gr. Λατινική Αυτοκρατορία) – feodalinė valstybė, gyvavusi 1204–1261 m. Sukurta IV kryžiaus žygio dalyvių (prancūzų ir italų kryžiuočių) Bizantijos imperijos teritorijoje. Apėmė didesniąją Balkanų pusiasalio, Mažosios Azijos šiaurinę, vakarinę dalį, Jonijos ir Egėjo jūrų salas. Sostinė – Konstantinopolis.
Raida
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Lotynų imperija buvo viena iš vadinamojo Frankokratijos laikotarpio valstybių. Valstybinės pavadinimas kilo iš to, kad graikai lotyniškai kalbančius kryžiaus karų dalyvius vadino lotynais. Lotynų imperija sudarė teritorijos Europoje ir Azijoje aplink Konstantinopolio miestą. Jai taip pat nominaliai priklausė ir kitos kryžeivių įkurtos valstybės Balkanuose. Svarbiausios iš jų buvo Tesalonikų karalystė, Achajos ir Atėnų kunigaikštystės. Labai įtakingi valstybėje buvo Venecijos pirkliai ir feodalai.
Nuo 1222 m. Lotynų imperija, kariaudama su Nikėjos, Trapezunto imperijomis ėmė prarasti teritorijas. 1261 m. Nikėjos imperijos kariuomenė užėmė Konstantinopolį, ir Lotynų imperija žlugo.
