Motiejus Strijkovskis
| Motiejus Strijkovskis | |
|---|---|
| |
| Motiejus Strijkovskis (1582, dailininkas nežinomas) | |
| |
| Herbas „Korzbok“ | |
| Gimė | ~ 1547 m. sausio 12 d. Stryków, Lenkijos Karalystė |
| Mirė | ~ 1593 m. (~46 metai) Jurbarkas (?), Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė |
| Tėvas | Jokūbas Strijkovskis |
| Veikla | peotas, karys, istorikas |
| Alma mater | Krokuvos universitetas |
 Vikiteka |
Motiejus Strijkovskis |
Motiejus Strijkovskis (lenk. Maciej Stryjkowski, lot. Matys Strycovius; g. apie 1547 m. sausio 12 d. – m. apie 1593 m.) – mozūrų kilmės Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorikas, rašytojas ir poetas, pagarsėjęs savo kūriniu „Lenkijos, Lietuvos, Žemaičių ir visos Rusios kronika“ (1582 m.). Šis veikalas laikomas pirmąja spausdinta knyga apie LDK istoriją. Gynė Lietuvos savarankiškumą, neigė lenkų teises į Podolę ir Voluinę.[1][2]
Biografija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]M. Strijkovskis kilo iš mozūrų bajorų. Baigė vietinę mokyklą Bžezinoje. Nuo 1564 m. gyveno LDK, Lietuvoje. 1565 m. įstojo į LDK pajėgas ir patraukė prie rytinių Lietuvos sienų, į karo su Maskva frontą.[2] Tarnavo Vitebsko įguloje 1565–73 m., vadovaujamas italo rotmistro Aleksandro Gvanjinio (XVI a. antros pusės–XVII a. pradžios kronikininkas). Įvairiose vietose rinko ir tyrė LDK istorijos šaltinius, lankė kovų vietas, rinko liaudies dainas, padavimus. Kariams parašė dainų ir eilėraščių. 1574–75 m. Lenkijos ir Lietuvos pasiuntinybės į Stambulą sekretorius. 1575 m. grįžęs iš diplomatinės misijos, M. Strijkovskis kurį laiką praleido Krokuvoje, rinkdamas medžiagą savo istoriniams veikalams, o paskui išvyko į Lietuvą. Nuo 1576 m. jis gyveno Slucke pas kunigaikštį Jurgį II Olelkaitį; čia tęsė Lietuvos istorijos tyrimus. 1578 m. šiam mirus apsigyveno Varniuose. Jo mecenatu tapo Žemaičių vyskupas Merkelis Giedraitis, kuris M. Strijkovskį paskyrė Žemaičių vyskupijos kanauninku, nuo 1582 – Jurbarko klebonu ir pavedė jam parašyti Lietuvos istoriją.[3] Gyvendamas Jurbarke visą gyvenimą pašventė išskirtinei kronikai apie Lenkijos ir Lietuvos kraštus. „Kronika“ išleista Karaliaučiuje 1582 m.[4] Mirė maždaug 1593 m.
Lietuvos šalininkas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Istorijos procesą nagrinėjo ir aiškino jau ne religiniu, o valstybės požiūriu, atkakliai gynė LDK savarankiškumą, kėlė lietuvių patriotinius jausmus, kritikavo lenkų ponus, kurie siekė karais nuo LDK atplėšti Podolę ir Voluinę. Pirmasis iškėlė faktus, kad XIV a. Lietuva kariavo ne tik su Vokiečių ir Livonijos ordinais, bet ir su Vakarų ir Vidurio Europos kryžininkais (tų šalių diduomenės kariaunomis). Kronikoje pirmą kartą LDK istorijoje rašoma apie lietuvių kalbos viešo vartojimo būtinybę.[3]
Veikalai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Poemos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Strijkovskio kūrybinio palikimo būta gausaus ir įvairaus. Ne viskas pasiekė mūsų dienas. Kūrybinę biografiją M. Strijkovskis pradėjo poezija. Pirmame šiandien abejonių dėl parašymo nekeliančiame kūrinyje autorius eilėmis apdainavo plačiai per Europą anuomet nuskambėjusią lietuvių kariuomenės pergalę Ūlos kautynėse 1564 sausio 24 d. Ši poema vadinasi „Eilės apie pergalę prieš 30 000 maskviškių“.[5] Ji nebuvo išspausdinta; jos rankraštis 1979 m. buvo surastas Rusų literatūros instituto (Puškino namų) bibliotekoje Sankt Peterburge.
„Dorybės šauklys“
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Kitą Lietuvoje sukurtą poemą M. Strijkovskis 1574 m. publikavo Krokuvoje. Tai buvo „Dorybės šauklys“ (Goniec Cnoty). Šiame kūrinyje apdainuojama konkreti valstybė - karaliaus Henriko Valua valdoma Abiejų Tautų Respublika. Poetas dėmesį sutelkia į tris pagrindinius jos luomus: karius, arba bajorus, kunigus ir žemdirbius. Nurodęs, kad kiekvieno iš jų dorybę sudaro tam tikrų, tik jiems būdingų prievolių valstybei ir valdovui vykdymas, M. Strijkovskis toliau plačiai svarsto apie bajorijos reikšmę, kilmę ir pavidalus, arba „dorybes“. Svarbiausiu reikalavimu bajorams lyrinis poemos herojus nurodo kilmingųjų prievolę taikos metu siekti mokslo bei išminties, o karo metais – ginti tėvynę. Šį reikalavimą autorius pagrindžia tiek Antikos pavyzdžiais, tiek Lenkijos ir Lietuvos istorija. Pastarąją, apdainuotą priešpaskutinėje šio didelės apimties kūrinio dalyje, galima laikyti pirmąja eiliuota Lietuvos istorija.
„Dorybės šauklyje“ pavaizduota Respublikos praeitis rodo, kad tuo metu M. Strijkovskis stovėjo tarsi kokioje kryžkelėje. Šiame kūrinyje jis dar didžiuodamasis save vadina lenku ir skiria daug dėmesio gimtojo krašto istorijai. Tuo pat metu jį traukia ir vilioja tiek Lietuvos, tiek kitų kaimyninių valstybių praeitis, andainykštė būklė ir žmonės.
„Apie šlovingosios lietuvių, žemaičių ir rusų tautos pradžią“
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]„Kitų lotyniškų žodžių vardint daugiau nenoriu,
Nes matau, kad jums savos lietuvių kalbos jau mokytis gėda,
Senųjų protėvių kalbos išsižadėjote
Ir netenkate to, ką kruvinu kardu jie buvo laimėję.
Gera būtų, jei sava kalba tarp jūsų gyvuotų,
Nes jūsų sostui totorius ir maskvėnas tarnavo.“
Atvykęs į Slucką M. Strijkovskis atsidėjo išimtinai Lietuvos istorijai. Minėtos „Dorybės šauklio“ giesmės, skirtos lietuvių praeičiai, pagrindu jis 1576–1578 m. sukūrė naują, lietuvišku patriotizmu alsuojantį kūrinį – epinę istoriografinę poemą „Apie šlovingos lietuvių, žemaičių ir rusų tautos pradžią, giminių kilmę, galybę ir didvyriškus darbus kovų laukuose ir namie“ (O początkach, wywodach, dzielnościach, sprawach rycerskich i domowych sławnego narodu litewskiego, żemojdzkiego i ruskiego).
„Lietuvių tautos kilmė“
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]1577 m. M. Strijkovskis taip pat sukūrė ilgą epinę poemą „O początkach narodu litewskiego...“ („Lietuvių tautos kilmė“), nors po jo mirties poema neišleista.[2]
Kronika
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Kontroversija su Aleksandu Gvanjiniu
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Per dešimtmetį, praleistą Lietuvoje, Motiejus Strijkovskis parašė kai kuriuos kitus kūrinius, pasirodžiusius vėliau. Vienas tokių, geografinio ir politinio turinio veikalą apie regiono valstybes, 1578 m. Aleksandras Gvanjinis savo vardu lotyniškai paskelbė „Sarmatijos aprašymą“ ir sutrumpintą Lenkijos ir Lietuvos kroniką. Strijkovskis griežtai protestavo prieš šį leidinį, laikydamas Dievą ir savo sąžinę liudytojais, kad Gvanjinis nemoka rašyti (lot. lilterarum rudis), kad jis, kaip Vitebsko gubernatorius, davęs jam įsakymus, bailiai atėmė jo rankraščius ir, padaręs nedidelius pakeitimus, išleido juos lotynų kalba. Tie, kuriems pavyko palyginti abi kronikas, tvirtino, kad iš esmės tai tas pats kūrinys. Dėl plagiato Strijkovskis kreipėsi į karalių Steponą Batorą, o šis 1580 m. Vilniuje specialia privilegija patvirtino jam autoriaus teises.[5]
„Lenkijos, Lietuvos, Žemaičių ir visos Rusios kroniką“
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]1579–1580 m. jau Varniuose jis pastarojo veikalo pagrindu parengė „Niekada anksčiau šviesos nemačiusi Lenkijos, Lietuvos, Žemaičių ir visos Kijevo Rusios ir... prūsų, mozūrų... kronika“ arba sutrumpintai vadinama „Kronika“, 1582 m. išėjusią Karaliaučiuje.[3][7] Ši knyga – pirmoji išspausdinta senosios Lietuvos istorija. Neturėtų klaidinti pavadinime minimos gausios kaimyninės valstybės, kadangi apie jas M. Strijkovskis rašo tiek, kiek reikia pagrindinei knygos temai – lietuvių senovėje sukurtos imperijos kilmei, raidai ir santykiams su kaimynais iki Stepono Batoro valdymo pradžios bei Livonijos karo paskutiniųjų įvykių, išdėstyti (išimtimi dera laikyti vienintelį didelės apimties istoriografinį „ekskursą", skirtą senovės Rusios kunigaikštijoms). Pagrindiniai šio epinio istoriografinio veikalo veikėjai yra lietuviai, žemaičiai ir vėliau į lietuvių imperijos sudėtį įėjusios slavų gentys.
„<...> Prūsijoje, ypač Sambijoje, vokiškai vadinamoje Sudawen [Sūduva], apie Įsrutį, Ragainę ir Kuršo žemėje sodiečiai, kurie visi yra žemaičiai ir žemaitiškai net ligi Karaliaučiaus kalba, ką pats girdėjau ir mačiau, turi savo šventę, kurią vadina Pergrubri [Pergrubiu]. Pavasarį, kai sniegas nutirpsta ir metas arti, o žolė jau irgi pasirodo, keli kaimai supila po ketvirtį ar statinę salyklo alui. Po to susirenka į vieną didelį namą, ten jų viršaitis, tai yra aukotojas arba tikriau burtininkas, paima gorčių alaus ir iškėlęs prašo vasaros ir žalumos dievą Pergrubį, sakydamas: „O Wespocie Dewe musu Pergrubios!“ ir t. t. Tai yra: „O visagali mūsų dieve, Pergrubi! Tu nuveji bjaurią žiemą, žolynus, gėles ir žolę visoje žemėje daugini; mes dabar prašome mūsų pasėtus javus ir tuos, kur pasėsime, dosniai padauginti, varpingus užauginti, o kiekvieną raugę sumindyk.“ <...> Šis, paėmęs taurę, prašo kitą dievą Perkūną, arba Poriuną, kad pažabotų griaustinį, krušą, žaibus, lietų, audras ir pragaištingus debesis ir, paėmęs dantimis, kaip auką jam išgeria taurę alaus. Tik po jo geria visi. Trečią kartą prašo visagalį šviesos dievą Žvaigždikį, kad teiktųsi maloniai ir giedrai šviesti jų javams, pievoms, gėlėms ir gyvuliams. <...>“
„Kronika“ turi Renesanso kultūros bruožų. Sekdamas kitų kronikininkų pavyzdžiu, M. Strijkovskis „lietuvių, žemaičių ir rusėnų tautą“ išvedė iš Antikos istorijografams žinomų gepidų ir alanų, o pastaruosius – iš biblinio Gomero. Tokia genezė ne tik atitiko anų laikų mokslo lygį, visuomenės supratimą, bet turėjo taip pat didelės politinės reikšmės, nes visuotinai suprantamu ir priimtinu ideologiniu pagrindu įrašė LDK tautas į kultūringų Europos tautų šeimą. Grįsdamas senovės lietuvių imperijos politinę tapatybę, kitokią nei kaimyninių valstybių, Strijkovskis pasinaudojo Bychovco kronikos legendine dalimi ir į gepidų senovėje gyventas vietas leido atsikraustyti pabėgėliams iš Romos – legendinio Palemono vedamiems romėnams. Pasak Kronikos, tie „romėnai“ nugalėjo vietinius gyventojus ir pradėjo Lietuvos valdovų bei garsiausių didikų dinastijas. M. Strijkovskis įtaigiai aprašė, kaip „romenai“ iš pradžių įsikūrė prie Dubysos ir Nemuno, paskui išplėtė savo valdas visose gepidų-alanų žemėse nuo Baltijos šiaurėje iki Juodosios jūros pietuose ir nuo Narevo bei Bugo vakaruose iki Dniepro rytuose.
Atskiruose veikalo skyriuose rašytojas pateikė įsimenančius legendinių ir istorinių valdovų, karvedžių ir kitų senąją Lietuvą garsinusių asmenybių portretus. Čia apdainuojami (Kronikos savitumą sudaro tai, kad kūrinys turi nemažai poetinių intarpų nuo keliolikos iki kelių šimtų eilučių) ir aprašomi Palemonas ir Kernius, Montvilas ir Erdvilas, Mingaila ir Skirmantas, Mindaugas ir Vaišelga, Šventaragis ir Narimantas, Traidenis ir Gediminas, Algirdas ir Kęstutis, Jogaila ir Vytautas, Švitrigaila ir Žygimantas Kęstutaitis, Kazimieras ir Aleksandras Jogailaičiai, Žygimantas Senasis ir Žygimantas Augustas. Daugiausia vietos Kronikoje skirta didžiajam kunigaikščiui Vytautui (kone ketvirtadalis viso teksto): jo valdymui, pergalėms ir pralaimėjimams, santykiams su kaimyniniais valdovais ir t. t. Tęsdamas Bychovco kronikos tradiciją, M. Strijkovskis sukūrė naują įsimenantį Vytauto literatūrinį portretą. Visa tai kalba apie autoriaus troškimą duoti amžininkams sektiną idealaus valdovo paveikslą, o Vytauto laikų Lietuvą jiems nurodyti kaip politinės, karinės, ideologinės ir kultūrinės veiklos tikslą bei siekiamybę. Sprendžiant iš turimų žinių, tokiomis ideologemomis savo veiklą kaip tik ir grindė Strijkovskio amžininkai, kuriems jis skyrė paskirus Kronikos skyrius: Merkelis Giedraitis, Mikalojus Radvila Rudasis, Eustachijus Valavičius, Jonas Kiška, Konstantinas Ostrogiškis, Mikalojus Manvydas-Dorohostaiskis, Kristupas Radvila Perkūnas, Jonas Glebavičius, Povilas Pacas, Jurgis Zenavičius, Mikalojus Kristupas Radvila Našlaitėlis, Leonas Sapiega ir daugelis kitų Livonijos karo nugalėtojų kartos asmenų.[9]
M. Strijkovskio „Kronika“ ilgą laiką buvo beveik vienintelis veikalas, teikiantis žinių apie krašto praeitį. Joje daug žinių iš liaudies gyvenimo, apie senojo tikėjimo liekanas, papročius, pateikta trumpų lietuvių posakių, paminėtos kai kurios liaudies dainos. M. Strijkovskis pats kaupė istorinę medžiagą, dokumentus, naudojosi metraščiais, mokėsi lietuvių kalbos, rinko dainas, padavimus, lankė kovų vietas, [7] „Kronika“ yra vertingas lietuvių mitologijos, etnografijos, tautosakos šaltinis.[3]
Išnašos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ (red.) Steponas Maculevičius, Doloresa Baltrušiene, Znajomość z Litwą. Księga tysiąclecia. Tom pierwszy. Państwo, Kraštotvarka, Kaunas, 1999, ISBN 9986-892-34-1, s. 39.
- ↑ 2,0 2,1 2,2 lietuvosmenas.lt Maciej Stryjkowski Archyvuota kopija 2021-11-16 iš Wayback Machine projekto., 2021
- ↑ 3,0 3,1 3,2 3,3 Visuotinė Lietuvių Enciklopedija Motiejus Strijkovskis
- ↑ Kronika polska, litewska, żmódzka i wszystkiéj Rusi Macieja Stryjkowskiego (lenkiškai), Varšuva, 1846
- ↑ 5,0 5,1 Senosios Lietuvos literatūra 1253-1795 Archyvuota kopija 2021-11-16 iš Wayback Machine projekto. Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, Vilnius, 2011, ISBN 978-609-425-049-1 psl.107
- ↑ Dr. Kuolys, Darius (2003). „Motiejus Strijkovskis“. Suarchyvuota iš originalo 2007-10-17. Nuoroda tikrinta 2022-07-26.
{{cite web}}: CS1 priežiūra: netinkamas URL (link) - ↑ 7,0 7,1 Mažosios Lietuvos Enciklopedija Motiejus Strijkovskis
- ↑ Kraštas ir žmonės: Lietuvos geografiniai ir etnografiniai aprašymai (XIV–XIX a.). Vilnius: Mokslas. 1988. p. 71. ISBN 5-420-00168-3.
- ↑ Senosios Lietuvos literatūra 1253-1795 Archyvuota kopija 2021-11-16 iš Wayback Machine projekto. Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, Vilnius, 2011, ISBN 978-609-425-049-1 psl.133
Nuorodos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- (lietuvių k.) Poema „Dorybės šauklys“.
- (lietuvių k.) Motiejaus Strijkovskio „Kronikoje“ rastų lietuvių dievų sąrašas pagal Gintarą Beresnevičių.
- (lenkų k.) „Kronikos“ fragmentas: Kronika polska, litewska, żmudzka i wszystkiéj Rusi (fragmenty). Dokumentas PDF, EPUB, MOBI, FB2 ir TXT formatais: Autor: Maciej Stryjkowski.
- Motiejaus Strjkovskio veikalai Polono bibliotekoje.