Zaporožė (regionas)
|
Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais. |
| Ukrainos istorinis regionas Запорожжя | |
|---|---|
| |
| Šalis | Ukraina (Dniepropetrovsko, Kirovogrado, šiaurinė Zaporožės, šiaurinė Donecko, pietinė Luhansko sritys) |
| Tautos | ukrainiečiai |
| Valstybės | Zaporožės sečė |
| Miestai | Dnepropetrovskas, Zaporožė |
 | |
Zaporožė ar Zaporožjė (ukr. Запорожжя) – istorinis-kultūrinis regionas šių laikų rytų slavų teritorijoje. Šiuo metu yra šiaurės pietryčių Ukrainos teritorijoje. Sudaro dalį Ponto stepės, dar vadinamos Didžiąja dykra.
Geografinė padėtis
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Šiuo metu Zaporožė apima visą Ukrainos Dniepropetrovsko, Kirovogrado sritis, taip pat šiaurinį Zaporožės ir Donecko, pietinį Luhansko sričių pakraštį.
Teritorijos pavadinimas kilo nuo termino slenkstis (ukr. порог = porog), ir reiškė „už slenksčių“. Turėti omenyje pietiniai Dniepro upės slenksčiai, kurie buvo išsidėstę tarp dabartinių Dnipro ir Zaporožės miestų. Keliaujant iš Kijevo Rusios Dviepro upe į pietus, šie slenksčiai labai apsunkindavo susisiekimą ir buvo natūrali kliūtis didinusi krašto izoliaciją.
Į šiaurę nuo regiono yra Priednieprė (Kijevo Ukraina), pietryčiuose – Paazovjė, pietvakariuose – Edisanas. Šiaurės rytuose yra Slobožanščina, rytuose Donščina, o vakaruose regionas siekiasi su Podole (nuo kurios skiria Bugo upė). Visam regionui būdingos aukštumos, vagojamos gausaus upių tinklo. Vyrauja stepinis klimatas.
Svarbiausios regiono upės davė pavadinimus subregionams: Pobužjė (prie Bugo), Priingulė (prie Inhulo), Ingulečina (prie Inhuleco), Nadporižjė (ties Dniepru), tikroji Zaporožė, Pooriljė (prie Orilės), Posamarjė (prie Samaros), Luhanščina (prie Luhansko upės).
Istorija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Būdamas Ponto stepės dalimi, regionas patyrė gana dažnas klajoklių migracijas ankstyvųjų viduramžių laikotarpiu. Iš pradžių čia viešpatavo skitai, vėliau sarmatai, kuriuos pakeitė gotai, o dar vėliau užplūdo tiurkai. Iš jų pirmasis regioną kontroliavo Tiurkų kaganatas, vėliau jį pakeitė Didžioji Bolgarija, Chazarų kaganatas, pečenegai, o nuo XIII a. polovcai. Paskutinieji čia įsitvirtinę klajokliai buvo mongolai.
XIV a. regioną pasiekė LDK, kuri užvaldė Kijevo žemę šiauriau, tačiau nesiėmė papildomų pastangų įsisavinti retai gyvenamą klajoklių stepę. Ji tapo buferine zona, skyrusia LDK ir mongolų įpėdinę Aukso orda. Vėliau čia ėjo riba tarp Krymo chanato ir Lenkijos karalystės. Formaliai Abiejų Tautų Respublika ją administravo kaip dalį Kijevo vaivadijos, tačiau kraštas de facto nekontroliuojamas.
Pradedant XV a. regioną ėmė apgyvendinti pabėgėliai kazokai iš ATR. Jie bėgo nuo Lenkijos priespaudos, o beveik nekontroliuojamose stepėse galėjo džiaugtis daline laisve. Tiesa, regioną nuolat siaubė Krymo chanato totoriai (priklausę Osmanų imperijai), kurie rengė reidus iki pat Galicijos, grobė vietos gyventojus ir vertė juos vergais. Nepaisant politinio nestabilumo, kazokai sugebėjo sukurti stepėse gana sukarintą ir centralizuotą valdžią, žinomą kaip Zaporožės sečė, vykdė atsakomuosius siaubiamuosius žygius į Osmanų imperiją.
Po 1654 m. Perejeslavo sutarties Zaporožė perėjo Rusijos globon. Netrukus po to regione prasidėjo pilietinis karas, į kurį kišosi ir išorinės jėgos – konkuruojančios ATR, Rusija ir Osmanų imperija. Šis laikotarpis žinomas kaip Ruina. XVII a. pabaigoje Rusija atkūrė čia stabilumą. Visa teritorija buvo suorganizuota į 8 kazokų pulkus (palankas): Bugogardo, Kodako, Perevizkos, Kalmukų, Orilos, Prognojevsko, Protovčano ir Samaros, kurie atitiko ir teritorinius vienetus.
1775 m. vykdant rusifikaciją, kazokų autonomija buvo suvaržyta, o regionas įtrauktas į gubernijų struktūrą. Čia įkurtos Jekaterinoslavo ir Chersono gubernijos. Siekiant ištrinti zaporožiečių tapatybę, regionas, kaip ir kitos stepės teritorijos, buvo pavadintas Naująja Rusija.
| |||||||||||